Svetimo sapno instruktažas bemiegiams

Visi visur skuba, laikas, kaip ir visa kita, brangsta, tad ilgai miegoti, o kartu ir sapnuoti tampa prabanga, bet kartais mums pasiseka, kai atsiranda galimybių, bent viena kita, tai kompensuoti ne visada suprantamų (kaip ir savų) svetimų sapnų stebėjimu. Jurga Barilaitė įsileidžia į galeriją (AV17), kuri parodos „Dugnas“ metu tampa jos sapnų fragmentų saugykla.

Žengdama per galerijos durų slenkstį dar nematau nė vieno Barilaitės darbo, tačiau su dauguma susiduriu per tarpusavyje besimaišančius ir susijungiančius garsus. Kai akys dar neklauso, ausys pradeda matyti. Tolyje vardijama veiksmažodžių seka, dainos, vienu metu primenančios ir niūniavimą, ir riksmus, bei ritmiškas, tylesnis ir kažkuo pažįstamas, bet primirštas caksėjimas susijungia į tam tikrą polifoniją. Tačiau tuoj viskas nustos maišytis ir klausydamasi bei judėdama tolyn pramerksiu akis kitos sapne, ir jutimo organai net labiausiai trikdančiuose sapnuose nebepainios savo funkcijų.

Su melodijomis, girdėtomis nuo pirmųjų žingsnių galerijos erdvėje, susijungia ir upėje plaukiojančios bei riksmais dainuojančios šiuolaikine undine pavirtusios menininkės vaizdas. Šiai undinei nebereikia nei žuvies uodegos, nei viliokiško balso, nei mitais apipintų istorijų. Ji nieko nevilioja, nieko nebando pražudyti. Įstrigusi ekrane, vis į jį sugrįžta nešama upės srovės, vis išrėkia tą pačią melodiją taip, lyg bijotų ją užmiršti, kaip ryte pabudus užmirštami už realybę gražesni sapnai.

O šis užfiksuotas pasiplaukiojimas simboliškai prieš porą metų vyko ne bet kur, o Snovo upėje Ukrainoje – išvertus šio vandens telkinio pavadinimą, jį būtų galima vadinti sapnų ar svajonių upe. Tad ir Barilaitė šiuo atveju panirusi ne tik į vandenį, bet ir į sapnus bei svajones... Svajones apie gražesnį rytojų, ar bent tokį, kuris būtų artimas dar nesugriautai vakardienai. Vieta, per kurią teka ši upė, dabar paženklinta žiaurių karo pėdsakų, apgriauta ir apleista. Ten upėse plaukiojančias undines keičia sirenos, tik jau ne mitinės. Bet man matomame ekrane Jurga vis dar dainuoja, kad nepamirštų nemirštančių sapnų, kad svajonių upės niekada nesustotų tekėti, kad ir nemigos kankinami žmonės galėtų pamatyti sapnus, kurių pramerktomis akimis nebegeba susapnuoti.

Netoli ekrano, prie kurio beveik dešimt minučių stovėjau ir klausiausi undinės dainų iš sapnų, randu pakabintą milžinišką skambiu išgyvenimo instrukcijos vardu pavadintą popieriaus lapą, kurį vėliau išeidama turėsiu perlenkti bent keturis kartus, kad galėčiau patogiai išsinešti (ir tikrai išsinešiu, nes ne tik mėgstu kaupti ne tokius jau senus reliktus, bet ir visai norėčiau bent pabandyti išgyventi). Ant didžiulio lapo ir tolėliau esančių projekcijų išdėstytas instrukcijas Barilaitė renka išsimėčiusias vėlgi savo sapnuose. Kartojuos, jog visi neturi laiko, tad kad konstruojamas instruktažas būtų suprantamesnis (o gal atvirkščiai – nesuprantamas ir neperskaitomas) bei visiems jo laukiantiems greičiau atsirastų, Barilaitė savo sapnų radinius, mintis ir parodos erdvėje girdimus jos skaitomus veiksmažodžius perduoda į dirbtinio intelekto rankas. Vaizdų ir tekstų generavimo programos eskiziškai ir netobulai tekstais ir vaizdiniais simboliais viską papildo, tačiau projekcijoje kitos moters veidu, tampančiu kauke, prisidengusi menininkė ignoruoja dirbtinai atsiradusius užrašus bei komentarus ir skaito tik savo bendratimis užrašytus vienažodžius-nurodymus. Nuolatinį judesį skatinančius žodžius galiausiai pakeičia siūlymai nieko nedaryti ir nesilaikyti instrukcijos ar bent ją kvestionuoti, perkurti, vis iš naujo apmąstyti...

Prieš išeidama pastebiu, kad kitoje galerijos erdvėje amžinai tekančias upes ir nesibaigiantį dirbtinio intelekto minčių srautą papildo nesustojantys meilės prisipažinimai, morzės kodu lazeriu transliuojami į akliną ryškiai žalią stiklo perdirbimo konteinerį. Čia kaupiami ne tik sapnai ir jais persismelkusios idėjos, bet ir banaliais dažnai tampantys žodžiai „aš tave myliu“. Jiems, kaip ir autorės sapnų eskizams, reikia minimalaus šifro – ne tik morzės kodo pažinimo, bet ir noro patikėti, kad niekam negirdimi ir tyliai pasakomi užšifruoti bei kažkam nereikalingi žodžiai pasieks perdirbimo centrą ir kažkaip pasitarnaus.

Paroda „Dugnas“, kaip ir ankstesni Jurgos Barilaitės darbai, priklausantys tęstiniam projektui „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“, kreipia dėmesį į sapnus, ieško juose vaizdinių ir skatina įvairiais, nors dažnai gana žaismingais, būdais žvelgti į mus supančias įtampas ir problemas. Čia net ir bemiegiai pradeda sapnuoti.

Paroda veikia iki spalio 12 d. galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius)