Haptinis vizualumas ir kintančio suvokimo erdvės

Turbūt dauguma sutiks, kad galerijos „Arka“ erdvės yra itin charakteringos, o mano nuomone – net susireikšminusios ir dažnai nemandagiai pertraukiančios kalbantįjį, todėl jose eksponuoti parodas nėra lengva. Gražaus, tačiau todėl pastebimo medžio grindys, sudėtingai suplanuotos erdvės su įvairiais užkaboriais, šokčiojanti sienų linija, neaukštos lubos – visas istorinio pastato žavesys yra sunkiasvoris, aktyvus, tykantis užgožti menininką, todėl prie jo tenka derintis kaip prie kaprizingos garsios charakterinių vaidmenų aktorės. Ir priversti šią ponią bendradarbiauti tampa iššūkiu tiek kuratoriui, tiek menininkui.

Atrodo, kad kuratoriams ir menininkams Renatai Valčik ir Tomoo Nagai pavyko tai lengvai padaryti, lyg jie būtų plepėdami prie kavos su įnoringa ponia nutarę kartu leistis į parodos „Suiten. Kintančio suvokimo erdvės“ avantiūrą. Mes puikiai žinome, kad tas lengvumas paprastai būna didžiulio darbo rezultatas, kaip balerinos, lengvai darančios piruetus, lyg tai būtų įgimta. Tačiau žiūrovui net neleidžiama svarstyti, kiek pastangų įdėta kuriant ekspoziciją, paroda atrodo jauki, lyg kažkieno namai, kur gyvenama, kur pilna balsų ir šnaresių, o pastogėje gali matyti lyjant lietų.

„Arkai“ atvėrus dar vieną balkoną-koridorių, suteikiama galimybė net šios gerai pažįstamos galerijos erdvę patirti kitaip, sukant ratu, grįžtant į išeities tašką, apžvelgiant eksponatus iš viršaus, įsiklausant į Tomoo Nagai garso instaliacijas. Paroda sudaryta kaip tam tikri bendradarbiavimai tarp garso menininko ir vizualaus meno kūrėjų, kaip bendradarbiavimai tarp erdvių, nišų, stogo gegnių ir meno kūrinių, tarp aštraus judesio ir sustingusios įtempto lanko tylos. Ši paroda veikia kaip vientisas kūnas, sudarytas iš įvairių dalių, sujungtų siūlų linijų kraujagyslėmis. Kodėl sakau „kūnas“, o ne sistema ar dar kaip nors?

Nes paroda švelniai viską sujungia, neišskaidydama, nepriešindama, suteikdama gyvastį kiekvienam kampui ar skambesį mažam anglies pagaliukui (Renata Valčik&Tomoo Nagai, „Debesis“). Šių dviejų menininkų „ZAWA-ZAWA“ (Šnaresys) iš kabančių nuo lubų beveik peršviečiamo popieriaus juostų užpildo visą salę, turi brautis pro šnarančią čežančią nuo prisilietimų petimi materiją, pasiklysti, ieškoti išėjimo, tarsi įeitum į biblinio banginio pilvą. Kaip sako menininkai: „Garsas vedė mus į formą. Popieriaus medžiagiškumas ir savybės padiktavo jo vizualines formas ir bendrą išraišką. Mūsų „dialogas“ su popieriumi apsireiškė kaip labirintas, perskrodęs „Arkos“ galerijos erdvę.“

Kažkas pasakė, kad jaučiasi lyg gimdoje. Jei reikėtų iliustruoti haptinio vizualumo terminą, kuris kliaujasi taktiline, multisensorine, jusline, lytėjimo patirtimi, ši paroda būtų taiklus pavyzdys. Kaip rašo Jelena Šalaj, „haptinis vizualumas įvardijamas kaip atsvara tradiciškai mums labiau pažįstamam (ir teoriškai labiau aptartam) optiniam vizualumui. Pastarasis asocijuojasi su objektyviu abstrahuotu žinojimu, kurį įgyjame per instrumentinį ir kontroliuojantį santykį su objektu. Šis vizualumas siejasi su reprezentacija ir viešumu. Haptinis vizualumas apibrėžiamas kaip įkūnytas, materialus, kontempliatyvus, o žinojimas įgyjamas per pagarbų, mimetinį, paslapčiai erdvės paliekantį sąlytį su „objektu“ (kurio šiame intersubjektyviame santykyje nebeišeina vadinti objektu)“ (Jelena Šalaj , „Haptinis vizualumas ir privati erdvė“, „Šiaurės Atėnai“, 2022 05 05). Renata Valčik ir Tomoo Nagai bei kiti menininkai kūrinius pristatančiuose tekstuose kaip tik pabrėžia paslapties, tylos, kontempliatyvumo svarbą.

Traška popieriaus miškas, kurį žiūrovas eidamas praskleidžia ranka, ir staiga šiame milžino pilve randi mažytį Rūtos Šipalytės miestą („Mano gimtasis rajonas“). Jaukiai šviečia sau tamsių namų langeliai, gal viduje maži žmogeliai vakarieniauja? Gimtasis menininkės rajonas – Karoliniškės, kur autorė vaikystėje vakarais stebėdavo viena po kitos įsižiebiančias šviesas priešais esančių namų languose. Vaikystėje tai teikė daug džiaugsmo – lyg koks pradedantis spindėti žaislas! Archajiška anagamos keramikos technika stumia atgal jau ir taip nutolusio sovietmečio prisiminimus, nors lietingais lapkričio vakarais aš ir dabar stebiu šviečiančius gretimų namų langus. Kartais pagalvoju – kaip aš jausčiausi, jei būčiau jie, gyvenantys ką tik užžiebto lango bute? O kaip jaučiasi kokie nors du vaikeliai, vakarieniaujantys keraminiame „Gimtojo rajono“ namelyje? Šie du Rūtos Šipalytės miestai man priminė Sigito Gedos eilėraštį:

Baltos lelijos po langais susivijo.

Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.

Vienas vaikas baltas, kitas vaikas – žalias,

Viens į kitą žiūri, žvaigždeles klausinėja.

Tik vienas baltas miestas, o kitas – tamsiai rudos keramikos stovi po didžiuliais svyrančiais nuo lubų popieriaus stiebais. Gretimoje salėje galima rasti antrąją miesto dalį ar antipodą – baltą dieninį miestą („Silicio namai“), atsirėmusį į tą vietą, kur kitoje sienos pusėje tęsiasi jau naktiniai šviečiantys namukai. Baltasis miestas kažkodėl ir asocijuojasi su siliciu – švarus, tobulai techniškas lyg švytinti ateities utopija. Tačiau maži nameliai pasakoja tūkstantmečių istoriją, kaip ir visa keramika: silicis yra bazinis keramikos medžiagų cheminis elementas. Kaip sako autorė, „tiek molis, tiek glazūros yra silicio junginiai. Dabarties pasaulis migruoja į virtualią erdvę operuodamas įrenginiais, kurių pagrindą sudaro iš to paties silicio pagaminti elektronikos komponentai. Sudėtingos silicio struktūros suteikia namus tiek mūsų fiziniams kūnams, tiek jų reprezentacijoms pasaulio eteryje.“

Toje pačioje erdvėje iš sienos kyšo įstrigusios milžiniškos strėlės, kurių antgaliai-pirmykščiai akmenys, surišti lyg iš iliustracijos apie pirmuosius žmogaus įrankius, remiasi į langą. Nors archajiškumas turėtų kontrastuoti su Silicio slėnio futurizmu, kažkodėl to visai nesijaučia. Tikrieji Sauliaus Valiaus lankai („Link“), o ne tik kyšančios strėlės, taip pat yra už sienos. Trys ar beveik keturi įtempti su strėlėmis lankai, iš kurių vienas – sportinis dabarties, kitas istorinis rankų darbo, o trečiasis ir ketvirtojo užuomina pagaminti iš apsamanojusios ąžuolo šakos, kaip juokiasi autorius, – lankas skirtas milžinui. Menininkas deklaruoja liūdesį dėl Lietuvoje išnykusių milžinų, nors kūrinys toks rimtas, kad gali girdėti zvimbiančią įtampą. „Link“priminė Marinos Abramovič „Poilsio energiją“ (1980), kai Abramovič atgal traukė lanką, o Ulajus laikė tiesiai jai į širdį nukreiptą strėlę. Gal neatsitiktinai ir pavadinimas nurodo ryšį (link angl. – „nuoroda“, „ryšys“). Nieko tokio pasigalynėti ir su Marina Abramovič – ji yra jau toli praeityje, o Sauliaus Valiaus lankai – čia, kai aplink erdvė taip pat kaukia nuo įtampos. Vienintelis priekaištas kūriniui – milžinų ir nykštukų nelygybė. Norint išlaikyti balansą, teks menininkui pagaminti ir lanką nykštukui. Tuo labiau kad visai gali būti Lietuvoje jų dar likę. O išnykusių milžinų taip gaila...

Liūdesio turi ir Dalios Truskaitės kūrinys „Iš aukštai“. Menininkė šį kartą atsisakė balto matinio stiklo, tiek trapaus, kad kartais beveik neatskiriamo nuo popieriaus, ir panaudojo veidrodžius. Aukščiausiai esančioje galerijos salėje, kur vietoj lubų matyti stogo balkiai, ant grindų telkšo veidrodinės balos. Bet net ne jos čia svarbiausios – iš veidrodžio pjūvių ištemptas beveik nematomas vielas išryškina tik lempų šviesa, paverčianti jas lietaus blyksniais. Stabilizuotas lietaus judesys atrodo kaip stebuklas. Galerijos palėpėje vis lyja ir lyja, ta pažįstama rudens dienų melancholija, atsėlinsianti visai netrukus, o kartais ištinkanti net vidurvasarį.

Lyg lietus atrodo ir Renatos Valčik ir Tomoo Nagai „Debesis“ – nedideli sudėtingu tradiciniu japonišku degimo būdu į anglį paversti medžio pagaliukai, kabantys erdvėje. Ar turėčiau atpasakoti, kaip jie veikia? Nepasakosiu. Nes jų buvimas magiškai užpildo visą ekspoziciją, kaip maži angliuku nupiešto lietaus brūkšneliai. Nepasakosiu ir apie Tomoo Nagai garso instaliaciją, nes ji skirta išgirsti, o ne atpasakoti. Geriau klausytis, kaip skimbteli praeinant paliestas angliukas, paliesti jį.

Parodoje daug performatyvumo, įvairaus, kartais itin techniško ir mechaninio, lyg prisukami laikrodžiai, tik Aistės Valiutės ir Daumanto Plechavičiaus (DUELHEAD) kūrinyje „Priežastingumo choreografija“ prisukti reikia mechaninius metronomus arba šokančius, kaip vadina juos autoriai. „Šokdami metronomai susisinchronizuoja ir ima judėti vienodu ritmu. [...] Šį fizikinį sinchronizacijos reiškinį pirmasis atrado ir aprašė danų mokslininkas Kristijanas Huigensas (1629–1695), vėliau nagrinėjo ir išplėtojo japonų fizikas Yoshiki Kuramoto (1940). Kolektyvinio elgesio atsiradimas teoriškai žinomas kaip Kuramoto virsmas (Kuramoto model) – teorija, paaiškinanti sinchronizacijos priežastingumą.“

Chaoso ir tvarkos temos atrodo amžinos, Dianos Radavičiūtės chaosas („Ten“) žvelgia į piešinio tušu istoriją, kai vienas teptuko brūkštelėjimas kuria tvarką arba ją sunaikina. Ji kalba apie nepažinumą, kai „nuolatiniame netikrume ir kitime žmogiškasis pažinimas nuolat ilgisi atsidurti „TEN“, kur viskas prasideda, kur visi potyriai jungiasi ir pavidalų įvairovė ima ryškėti pirmapradėj šviesoj...“

Į garso, taktilinius, neapčiuopiamų šviesos blyksnių ir atspindžių, mechanizmų veikimo potyrius nukreipta paroda siūlo žiūrovui naujus juslinius išgyvenimus ir tikrą estetinį malonumą, kai sumanymas virsta gyvu kūnu, pasakojimu, sapnu. Po galerijos stogu lyja ir lyja nesustodamas nostalgiškas lietus, žiūrovui paliepus šoka metronomai, stipriai sumažėjusiose Karoliniškėse vakarieniauja nykštukai, laukdami savo lankų. Kaip sako parodos kuratoriai, „suvokimo pokytis turi net lūžio tašką, kuriam Kumagusu suteikė „suiten“ pavadinimą – sankirtos pozicija, keičianti suvokimų perspektyvas.“

Paroda veikia iki spalio 8 d.