Mėlynas kelias į portalą

Godos Lukaitės projektas „Portalas“ – tai tapybos ir geležinkelio maršrutų, vizualinės kūrybos ir kelionės būsenos lydinys, kurio pradžia – šiuo metu Marcinkonių stoties galerijoje veikianti tapybos paroda, o tęsinys ir finalas – birželio 16 d. Kultūros nakties metu lankytojams atveriamas gamtiniais, psichodeliniais motyvais ištapytas traukinio vagonas Vilniaus geležinkelio stoties Bėgių parke. Jo viduje, pasirodo, žiūrovų laukia tapybos instaliacija, nors ir piešiniai vagono išorėje iš tolo traukia akį šaltais mėlynais tonais, švytinčiais pasakiškos naktinės girios siluetais.

Beje, galimybę sukurti savo idėją ir ją įgyvendinti suteikė tai, kad Goda nugalėjo 2020 m. Vilniuje vykusiame konkurse „Sukurkime savo ateities traukinį“. Pripažinimo jaunos menininkės kūryba yra sulaukusi ir iš „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso publikos, kuri 2015 m. Godai skyrė savo simpatijų prizą.

Goda – jaunosios kartos tapytoja, baigusi studijas Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno katedroje, galbūt todėl ji taip laisvai savo kūryboje sieja paveikslus, vietas, daiktus, erdvę ir kuria (ne)matomus jų ryšius. Dalis parodoje Marcinkonyse eksponuojamų tapybos darbų sukurti jau anksčiau, kiti nutapyti specialiai šia proga. Jų tarpusavio santykis, eksponavimas ne tik ant sienų, bet ir ant medinių senovinių stoties durų, netikėtai aukštai ar žemai, taip pat dydžių, mastelių kontrastai nepalieka abejonės, kad tapyba menininkei ypač rūpi ir kaip erdvinis reiškinys, kaip būdas įvietinti konkrečią patalpą ar situaciją. Net ir salės viduryje išsirikiavę nupjauto medžio kamieno rąstai yra ne tik vieta žiūrovui prisėsti, bet ir polilogas su medžiais Godos paveiksluose, ir dar giliau už jų slypinčios miško, gamtos garbinimo temos interpretacija, užuomina apie žmogų ir aplinką, kuriamą santykį. 

Lukaitės tapybos darbai – dekoratyvūs, neretai monumentalūs savo tvirtomis aiškiomis formomis, siluetais, architektoniška sąranga. Ji nevengia dekonstruoti paveikslą, klaidinti žiūrovą – į vieną kompoziciją jungiami du skirtingi, kontrastingų spalvų vaizdai, šalia drobės kybo tuščias rėmas, tarsi laukiantis dvasinio ar materialaus „turinio“ arba liūdintis dėl kažkokių neišsipildžiusių lūkesčių, praslydusių pro šalį vaizdinių. Šioje parodoje menininkės tapyba yra išskirtinai apie gamtą ir joje ištirpusias mūsų – žmogiškųjų individų – pasaulio projekcijas. Paslaptingos ūkanos, rūkai, vėjai, žvaigždynai, medžių vertikalės tarsi susišaukia su stoties laukiamosios salės medinėmis kolonomis, laikančiomis melsvai dažytų lubų „dangų“.

Įspūdingi ir net fiziškai nutvilkantys ryškių, fluorescencinių spalvų blyksniai peizaže – kaip pavojaus signalas ar koks žaibo išlydis, degantis kontūras, gija tarp kokių priešingų polių, kaip staiga prieš žiūrovo akis sužimbantis spalvų spektras, lyg koks gamtos spektaklio, natūros „teatro“ elementas. Taip ir norisi perfrazuoti theatrum sacrum į theatrum animus ar natura.

Godos tapyba tikrai yra ir kiek kinematografiška ar net teatrališka. Žiūrėdama į jos darbus prisiminiau nuostabųjį Ango Lee filmą „Pi gyvenimas“, kuriame gamta buvo ir pagrindinio herojaus išbandymas, iniciacija, ir didinga jo gyvenimo scena... Arba – tai abejingas ir šaltas kosmosas, kuriame žmogaus emocijos lieka niekingai mažos ir nepastebimos greta paslaptingo žvaigždynų mirgėjimo ar monotoniškai teliūškuojančio vandenyno.

Filme daug poteksčių apie gyvenimo vertybes, simbolių ir pranašiškų ženklų. Godos tapyba – daugiasluoksnė ir pasakiška: netiesiogiai, tačiau aiškiai ir, beje, labai labai mėlynai (parodoje dominuoja įvairūs mėlyni, šalti atspalviai, nuo sustingusio ežero ledo iki naktinio dangaus) čia vedama į pievas, vandenis, tankmes, kurios yra pirmapradis žmogaus prieglobstis, kartu – baugus pasąmonės labirintas, kuriame reikia rasti kelius, pajusti vidinius ryšius su aplinka, savo vieta ir joje būti, keliauti ar tyliai stebėti.

Beje, Goda nėra abstraktaus grožio ir dvasinio gylio vaizduotoja. Kurdama savo naujausius darbus ji daug laiko leido Dzūkijos miškuose, kaip pati sakė, yra įsimylėjusi Merkinę su jos dabartimi ir praeities didybe, nepakartojamais gamtovaizdžiais.

Pasekiau Godos pėdsakais internete, ir štai aptikau „7 meno dienų“ atradimų galeriją, kur ji kadaise prisistatė šiais raktažodžiais: tapyba, erdvės, belaikiškumas, subjekto ilgesys. Užsikabinau už subjekto sąvokos... Tradicinė subjekto reikšmė ir vaidmuo – tai individas, žmogus, kaip pasaulį pažįstanti ir jį veikianti būtybė. Lukaitės tapyboje nematomas personažas yra persmelktas gamtos paslaptingumo ir didybės, o ši savo ruožtu persismelkusi juo... Simbiozė čia nėra idilė – kažkas šiose paslaptingose mėlynose ūkanose dvelkia liūdesiu, nostalgija. Galbūt tai cikliškas gamtos gyvybės ir mirties kismas, baigtinė žmogaus egzistencija, kurios laikinume atsiveria didingas grožis, tačiau tik iki kitos audros, lietaus ar nakties sutemų.