Sapno peizažas

Totorių gatvė saulėtą dieną svaigina gyvu, lengvu šurmuliu, pro arkinius įėjimus matyti seni kiemai, prisnigti žiedlapių, – į vieną jų ir pasuku. Švelnius pašnekesius, vaikų juoką, mopedų burzgesį ir šaukštelių skimbčiojimą į kavos puodukus pakeičia tyla ir vėsa. Suktais laiptais kylu link dvivėrių galerijos „(AV17)“ durų. Apgaubia ramybės antklodė – nusiimu ausines, šiuo metu bet koks gitaros brązginimas ar būgnų kalimas į ausų būgnelius sterilioje, bet nejaukumo nekeliančioje erdvėje atrodytų beveik šventvagiškas.

Įėjus į Marijos Šnipaitės parodą „Per ilga naktis“ ištirpsta laikas ir garsai. Bandau po erdves judėti kuo tyliau. Pastebiu, kad garsiai kalbantys turistai, sekę man iš paskos, irgi nuščiūva vos peržengę galerijos slenkstį. Tylūs it vaiduokliai judame monochromiškoje erdvėje, laikydamiesi pagarbaus atstumo ir nuo darbų, ir nuo vienas kito.

Minimalizmas dažniausiai man sukelia nejaukumą, o kartais net žiovulį. Tačiau šiuo atveju minimali spalvų paletė (juoda, balta, pilka, skaidru) neblaško dėmesio ir leidžia susikaupti ties kiekvieno kūrinio mažiausiomis detalėmis. Pastebiu ir atsikartojančias medžiagas, pakeitusias man pažįstamas savo formas, apsimetant kitomis. Pati medžiaga tampa tarsi aktoriumi menininkės kuriamame scenografiškame peizaže.

Tad spoksau sau į apvalią skylę pilkose medinėse lentose, vemiančią juodomis juostelėmis. Pirma pagalvoju apie juostą, smalsių vaiko pirštų ištrauktą iš kasetės, ar plaukus, kaip iš filmo „Skambutis“ (rež. Gore Verbinski, 2002), bet iš tiesų tai dviračio ratų kameros. Kaip vanduo ar tie patys plaukai, ar kasetės juosta, jos driekiasi žemyn, nešdamos žiūrovui nežinomų kelių ar pasakojimų likučius, ir sminga į žemę. Taip pat tvarkingai jos iškyla kitoje salės pusėje, ant juodo rėmo. Sukabintos kameros iš tolo įgauna jūros žolių efektą, sugriūvantį tik prisiartinus ir pamačius gumą, kuri lyg ir turėtų dvokti, bet dabar ji tokia tvarkinga ir paslaptinga. Norisi užlįsti už širmos, atsitūpti ir pasislėpus tarp vijų saugiai išlaukti ilgą naktį. Abiejų darbų pavadinimai „Per ilga naktis“ ir „Per ilga naktis II“ lyg šnabžda apie paslaptis, apie kažkokį siaubą (dažnai sapnuoju, kad tokios juostos vejasi man aplink kojas vandenyje, grasindamos nuskandinti) ir netikėtą jaukumą. Nesuprantu kodėl, bet jaučiuosi jaukiai.

Kitas kūrinys – iš serijos „Užančiai“, sukurtas iš parafino. Vėl labai paslaptingas. Iš pirmo žvilgsnio primena neapdirbtą kristalą, iš antro – poetiškai supelijusią duonos kriaukšlę arba nuo švarko nuardytą kišenę, atskleidžiančią žalsvą drabužio pamušalą. Dar du slapukai – kitoje galerijos erdvėje. Galbūt dėl serijos pavadinimo pradedu ieškoti panašumų su drabužiais. Taigi kitas primena aukštaaulį rausvą batą. Arba drabužių iškarpas siuvimo žurnaluose. Dar pagalvoju, kad primena karštoje mašinoje ištirpusį šokoladą, vėliau sustingusį į keistas formas, aptrauktas iki šiol man mistišku pilku apvalkalu.

Kalbėdama apie savo kūrybą Šnipaitė pamini scenografiją ir galimybę žiūrovui kurti savas istorijas. Tad atsisėdu ant palangės ir kuriu: mano susigalvotas batas ankstų saulėtą pavasario rytą linksmai šokinėja stiklo balose („Be pavadinimo“ 2023). Pilkos galerijos grindys – tai asfaltas, linguoju atsirėmusi į palangę kaip ant sūpynių ir stebiu saulės spindulių žaismą. Pasukus galvą į dešinę – „Mirksnis“ (2023). Juodi metaliniai šapeliai lyg nuo ašarų sulipusios tušu padažytos blakstienos, balos tampa ašaromis – scenarijus kinta. O galbūt tai iškritusios blakstienos, laukiančios būti nupūstos su noru. Arba, pagalvoju, lyg lizdo likučiai. Lizdą jau palikę paukščiai su jaunikliais išskrido į neaprėpiamus tolius. Galiu įsivaizduoti jų tolstančius atspindžius ant stiklo ir rausvų batų savininko pakeltą galvą, pasistiebimą, bandant išskleisti savus sparnus. „Pirštinė“ (2023) ant kitos sienos – dar vienas veikėjas, jį matau kaip stebėtoją, tokį patį kaip ir aš. Pakabinta ant krūmo šakelės kaip žiemą pamesta pirštinė, ji kantriai laukia būti surasta ir priglausta šeimininko palto kišenėje.

Parodą perėjau lyg bandydama atkurti užmirštą sapną ir ieškodama užuominų apie jo turinį pabudus. Išeinu nenoriai, su mintimi, kad naktis nebuvo per ilga. Iš tiesų, laiko nebejutau, nebejutau nuovargio bei sunkaus krepšio ant peties ir norėjau likti toje nesvarioje būsenoje kuo ilgiau.

Paroda veikia iki birželio 16 d.