Lygtis su nežinomaisiais išspręsta

Kai gavusi akademinę katalikišką Vokietijos stipendiją 1991 m. gruodį išlipau iš traukinio Miuncheno geležinkelio stotyje, pasijutau patekusi į nežinomybę. Ką tik griuvus geležinei sienai – laisvės gūsis, ekonominės blokados skurdas Lietuvoje, išsvajoti ir baugiai nepažįstami atsivėrę Vakarai. Laimei, mane pasitiko Alina Grinienė, geroji Miuncheno lietuvių bendruomenės siela. Žila, neaukšta, apkūni, besišypsanti, švelniai praminta Ponyte, meno istoriko, „Vilniaus meno paminklų“ (1940) autoriaus Juozo Griniaus našlė buvo iš paskutinių mohikanų, pokario išeivių, likusių Vokietijoje. Griniai įsikūrė buvusių kareivinių rajone prie Miuncheno, ten ir liko, neišvyko į JAV. Mažame jų bute tilpo ištisas juostų, kryžių, rūpintojėlių, gintaro karolių ir kitų suvenyrų bei paveikslų lobynas – emocinės skeveldros iš prarastosios žemės, visų išeivių namų atributas. Tą déjà vu pajutau Vytauto Kasiulio muziejuje atidarytoje parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“. 

Paroda, kuruota dailės istorikės Rasos Žukienės ir literatūros tyrinėtojos Dalios Kuizinienės, pristato svarbų XX a. mūsų dailės istorijos epizodą – nuo sovietų teroro pabėgusių menininkų kūrybą 1945–1951 m. Vokietijoje. Jos fragmentus neblogai pažįstame iš dailininkų monografijų, sintetinių studijų, 2006 m. parodos, skirtos Freiburgo dailės ir amatų mokyklai su Dalios Ramonienės parengtu katalogu, pačių kuratorių publikacijų. Tačiau ši ekspozicija pateikia vientisą panoramą, o šiandieninio karo Ukrainoje ir pabėgėlių kontekste įgyja naują prasmę. Kas nutinka, kai pačių ryškiausių intelektualų, menininkų bendruomenė pasitraukia iš šalies? Kur jie įsikuria, ką ir kaip kuria? Dabar jau aišku: nepaisant nežinios dėl Lietuvos ir savo pačių rytojaus, skurdo, desperacijos (o gal kaip tik dėl jų?), pabėgėlių kūrybingumo proveržis buvo stiprus.

Parodoje neišvysime išsamaus vokiškojo periodo kūrybos vaizdo, tačiau rasime taikliai sudėliotą pasakojimo struktūrą ir akcentus, atskleidžiančius tiek meną, tiek jo kontekstą. Ekspozicija su žaliai dažytų lentų pertvaromis, primenančiomis išeivių barakus, perkelia į to meto aplinką, o filmuoti kadrai bei įvadinės Jurgio Gimbuto ir Kazio Daugėlos nuotraukos dokumentiškai rodo pabėgimą nuo sovietų, „dipukų“ buitį ir gyvenimą stovyklose. Užtenka išvysti jauną Mariją Gimbutienę, su vaikais ir maišais besitraukiančią arkliu pakinkytu vežimu ar lauke skalbiančią drabužius skardinėje „balėjoje“, kad pajustum pabėgėlių situaciją.

Toliau ekspozicijoje – pirmieji dailininkų kūriniai, užfiksavę naująją aplinką: visai ne griuvėsius, o prieškario akimis išvystus Vokietijos miestų bokštus ir jau imaginacinius gimtuosius peizažus. Skyrius „Žmonės, kurių nesutikome“ pateikia artimiausio dailininkų rato, intelektualų portretus. Juk smalsu, kaip atrodė pasitraukę prieškario kūrėjai ir tie, kurie išgarsėjo egzilyje. Netikėtai nustembu, kai Adolfo Valeškos nutapytas ilgaplaukis paauglys pasirodo esąs Alfonsas Nyka-Niliūnas; o subtilus introvertas keistame rožinio kolorito Vytauto Igno paveiksle – Antanas Mončys... 

Salė, pavadinta „Atminimo dovanos ir malonios smulkmenos“, pristato tautodailės suvenyrus, tautinius kostiumus bei kitą folklorinę atributiką ir perkelia į privačią erdvę, jau minėtus išeivių namus Vakaruose. Gerai, kad kuratorės neišsigando tradiciškai dailės parodose vengiamo kičo, teikiančio apmąstymų išeivių kasdienybės istorijos studijoms, antropologinei prieigai.

Parodos centre – lietuviškos dailės fenomenas, Freiburgo dailės ir amatų mokykla, veikusi vos ketverius metus. Įsteigta dailininko ir neprasto vadybininko Vytauto Kazimiero Jonyno, ji subūrė tikrą literatų, dailininkų žiedą. Nepaliko pėdsako Vokietijos meninėje scenoje, tačiau išugdė tvirtą vienišų egzilio kūrėjų kartą, kuri pokarinį Vakarų modernizmą susiejo su nacionaliniu identitetu; jai priklausė Romas Viesulas, Elena Urbaitytė, Elena Gaputytė, Henrikas Šalkauskas, Antanas Mončys ir kiti.

Meniniu požiūriu pokario laurai tenka grafikai, sąlygų kitoms meno šakoms būta netinkamų. Apskritai egzilio kultūrai būdingas spaudos suklestėjimas: šiandien sunku įsivaizduoti, kaip karą pralaimėjusioje, ekonomiškai žlugusioje šalyje mūsų tėvynainiai sugebėjo per keletą metų išleisti apie keturis šimtus knygų, siekusių 3–4 tūkstančių tiražą. Pusė jų buvo grožinė literatūra, kurią iliustravo Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Valius, Vytautas Petravičius, Vaclovas Ratas ir kiti. Leidybai skirtas parodos skyrius pristato jų iliustracijas, tapusias mūsų grafikos klasika. O ekspozicija su parodų plakatais, teminiais kūriniais atskleidžia dailininkų pastangas įsilieti į pokarinės Europos meno aplinką ir reprezentuoti savą kultūrą, parodyti nesusitaikymą su šalies okupacija, skausmą dėl jos.

Tėvynės netekties gėla leitmotyvu keliauja per visą ekspoziciją, tačiau pabėgėlių kasdienybėje nestigo ir šviesių, smagių akimirkų. Buvo tikėjimas Lietuvos išlaisvinimu, stipri bendrystės ir savitarpio pagalbos dvasia, jaunatviškas optimizmas. Vien ko verti filmuoti Mariaus Katiliškio atsiminimai, pasakojimas apie prancūzų zonos pabėgėlio mėnesinį davinį su aštuoniais litrais vyno, pilstyto tiesiai į kibirus, kurį reikėjo greitai suvartoti...

Pirmas Vytauto Kasiulio muziejaus aukštas skirtas 1945–1951 m. laikotarpiui, antrasis – kūrybai po Vokietijos padalijimo bei šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų darbams. Pasilikti Vakarų Vokietijoje pavyko tik nedaugeliui menininkų; ekspozicijoje dėmesį traukia rašytojos, dailininkės Aldonos Gustas, Günterio Grasso bendražygės, paveikslų ciklas „Burnamoterės“ su ekspresyviomis kūniškumo transformacijomis.

Kitose salėse pristatomos po geležinės sienos griuvimo į Vokietiją laisva valia atvykusios menininkės, naudojančios šiuolaikines medijas. Susitelkusios į asmenines patirtis, jos pasakoja apie rūpimus dalykus: pažeidžiamai trapi ir laikina Almyros Bartkevičiūtės-Weigel laikraštinių debesų instaliacija, skausmingi emigracijos ir reemigracijos apmąstymai Neringos Naujokaitės videoinstaliacijoje, sopulingas savo kūno pažinimas Gintarės Sokelytės videoformato ir skulptūriniuose „Asmenoiduose“. Išraiškos priemonės kitos, bet man pasirodė, kad skaudus jų santykis su pasauliu panašus į pokarinių, tėvynės netekusių išeivių gėlą. Situacija ir sąlygos radikaliai pasikeitė, o savijauta panaši. Kažin kodėl?

Parodos „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“ rengimas pareikalavo daug išmanymo, tyrimų ir darbo. Deja, paroda liko be katalogo, ir būtų gaila, jei kruopščiai surinkta, gerai struktūruota medžiaga vėl išsibarstytų po įvairius muziejus ir atminties saugojimo institucijas. Ryškus pokarinis lietuvių dailės laikotarpis Vokietijoje vėl liktų be apibendrinančios publikacijos, nepatektų į mūsų meno istoriją kaip atskiras, vientisas reiškinys, turintis pradžią ir pabaigą. Juk egzilio dailininkų lygtis su nežinomaisiais jau išspręsta, ir paroda atskleidžia, kaip tai vyko.

P. S. Išeinant iš parodos dingtelėjo: o kaip išsispręs dabartinio mūsų gyvenimo lygtys su nežinomaisiais?  

Paroda veikia iki lapkričio 13 d.

Ekspozicijos dalis antrame aukšte (Lietuvių menas iškilus Berlyno sienai ir šiuolaikinio meno kūriniai) veikia iki balandžio 30 d.