Nesibaigiančios erdvės iliuzija ir kiti paradoksai

„Ateityje visi bus įžymūs 15 minučių“, – kartą sakė Andy Warholas. Panašu, kad ir tapytoja Eglė Karpavičiūtė personalinėje tapybos parodoje „Re-painted“ svarsto šiuolaikinius meno sklaidos mechanizmus, tiria kadaise visų menų motinos – tapybos – vaidmenį nūdienoje bei ironiškai kritikuoja meno žiūrovo transformaciją į lengvabūdį masinės kultūros vartotoją. Įspėju, kad karčios kritikos lankytojui šioje parodoje tverti teks nemažai, bet galbūt tik tokiu būdu Warholo pranašystė neišsipildys...

Ne veltui iškart parodoje į akis krenta net meno pasauliu nesidomintiems puikiai atpažįstami, plačiai reprodukuojami ūsuotojo Salvadoro Dalí, Marinos Abramović, Luvro muziejaus bei mįslingosios Monos Lizos motyvai. Į žiūrovą stebeilijasi ir menininkės pertapytas jau minėto Andy Warholo portretas su kaukole, simbolizuojančia tapybos, kaip „aukštojo meno“, mirtį. Kontroversiškasis praėjusio šimtmečio antrosios pusės popartistas, kūrybos saulėlydyje apkaltintas vartotojiškumu ir pakrikštytas paviršutiniško meno verslininku, Eglės Karpavičiūtės parodos kontekste verčia permąstyti ne tik žiūrovo įpročius, bet ir paties kūrėjo kaip vertybių transliuotojo funkciją. Vilčių, kad viskas neliks taip paviršutiniška, teikia šalimais su tuo pačiu kaukolės motyvu dilemą „Tapyti ar netapyti, dėl Dievo meilės“ sprendžiančios tapytojos autoportretas: gal visgi šioje reprodukcijų, masinės kultūros, socialinių tinklų madų formuojamoje visuomenėje menininkas gali įamžinti ilgiau nei 15 minučių trunkančias idėjas?..

Tikėjimo blyksnis greitai užgęsta, kai didžiulėje drobėje „Luvro fragmentas“ pasirodo garsioji Salle des États, kur eksponuojama kultinė Leonardo da Vinci „Mona Liza“. Tačiau drobės dėmesio centre šįkart ne portretas, o pati salė, iškalbingai atskleidžianti lankytojų minios elgesį prie renesansinio šedevro: tai tik galvų jūra ir virš jos plaukiantys išmanieji telefonai, visais įmanomais būdais besistengiantys nufotografuoti paveikslą. Liūdniausia, kad įamžinamas ne pats kūrinys, o jo aplankymo faktas, greičiausiai tuoj pat keliausiantis į socialinius tinklus rinkti patiktukų ir pavydžių komentarų. O jei dar nesijaučiate pakankamai sugėdinti, nes savaitgalio kelionėje į Paryžių elgėtės lygiai taip, kaip pavaizdavo Karpavičiūtė, įspėju, kad ironija dar toli gražu nesibaigia: vietoje Monos Lizos puikuojasi nutapyta akiplėšiškai rėkiančio plikio nuotrauka!

Vos spėjus susigaudyti tarp meno šedevro bei pertapytos fotografijos paradokso, tuoj pat atsiskleidžia dar painesnis Karpavičiūtės kūrybos klodas. Jau „Luvro fragmente“ akivaizdus sąmoningas kūrėjos žaidimas su erdvėmis: drobėje pertapoma ekspozicijų vieta kaip naujas autorinis tapybos kūrinys tampa ir šiandieninės parodos dalimi. Kituose kūriniuose, fiksuojančiuose žymiausias šiuolaikinio meno galerijas ir muziejus, tokius kaip Guggenheimo, Victorios Miro, Davido Zwirnerio, Gagosiano ir kt., pertapomi jų erdvių rakursai, fikcinių parodų fragmentai. Tokiu būdu ant baltų Vilniaus rotušės sienų kabančios drobės kartais leidžia peržengti net ne vieną, o kelias dimensijas. Susidaro niekada nesibaigiančios, įtraukiančios erdvės iliuzija, atkreipianti dėmesį į tapybos teikiamas galimybes keliauti po beribę, bet iš esmės vienos dimensijos drobę. Tokie iliuzionistiniai tapybos gestai ne tik kvestionuoja kūrinio pateikimo įprastose „balto kubo“ galerijose sprendimą, bet ir itin dera prie iškilmingo, taip pat balto Vilniaus rotušės interjero ir jį pratęsia. Galima sakyti, jog Karpavičiūtė sulaužo ne tik erdvės, bet ir laiko perspektyvą: vienu metu lankytojas lankosi ir Didžiojoje gatvėje Vilniuje, ir kitose šiuolaikinio meno institucijose, nes šios erdvės tampa nebeatskiriamos.

Tačiau jei beklaidžiodami tarp iliuzinių erdvių jau pamiršote ironišką tapytojos požiūrį į vartotojišką šiuolaikinį kultūros lauką, nesijaudinkite: prieš paliekant parodą į jus dar kartą karčiai žvilgtels portretas. Ypatingas jis tuo, kad kartoja žymiojo Marinos Abramović performanso „The Artist is Present“ („Dalyvauja menininkė“) motyvus ir estetiką: tyliai prieš jus sėdi baltai apsirengusi moteris į tamsią kasą supintais plaukais ir žvelgia tiesiai jums į akis. Skirtumas tas, kad menininkės vietą užėmė influencerių profesijos pradininkė, socialinių tinklų ir paviršutiniško pramogų pasaulio ikona – Kim Kardashian. Taigi, kaip ir byloja kūrinio pavadinimas, čia dalyvauja nebe menininkė, o Įtaka. Kokius jausmus patirtumėte dalyvaudami tokiame Eglės Karpavičiūtės atnaujintame performanse, paliksiu jūsų vaizduotei, bet man buvo itin malonu, kad iš parodos visgi išlydi susimąsčiusios Marinos Abramović portretas.

Įveikus parodos idėjinius bei iliuzinius labirintus, į galvą šauna gal ir ne poetiškas, bet, man regis, tikslus Karpavičiūtės tapybos palyginimas su sveika mityba: galbūt ne visada skanu ar patraukliai atrodo, bet tikrai žinai, kad sveika, todėl sąmoningai renkiesi vartoti. Tik šįkart kalbu apie kūriniuose žaismingai, bet kandžiai pateiktos kritikos naudą ne žiūrovo kūnui, o šiuolaikinei kultūrai, jos veikėjų įpročiams ir vertybėms apskritai.

Paroda veikia iki birželio 28 d.

Parodos partneris – „The Rooster Gallery“