Būsimi parodų intensyvumai

Vos dieną prieš įsigaliojant karantinui Radvilų rūmų dailės muziejuje aplankiusi Michaelo Rakowitziaus parodą „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“, pagalvojau, kad apžvalgos rašyti neverta – juk parodos nebus galima apžiūrėti kelis mėnesius (kaip pasirodė, mažiausiai keturis). Tačiau dabar vis dažniau išgirstame apie galimus karantino švelninimus ir (tikiuosi) būsimą kultūros įstaigų atvėrimą, vadinasi, ir Rakowitziaus parodos apžvalga įgauna daugiau prasmės.

Uždarius galerijas ir muziejus, kuriuose kūriniai visgi išdėstomi ne kaip enciklopediniai eksponatai, bet sudaro nedalomą ekspozicijos naratyvą, buvo atimtas individualus žiūrovo poreikis – parodos patyrimas. Šio poreikio svarba išryškėjo Vakarų pasaulio visuomenėje, kai patirtis tapo reikšminga žmogaus gyvenimo dalimi. Pasak sociologo Gerardo Schulze’s, 6-ajame dešimtmetyje Šiaurės Amerikoje ir 7-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje pirmą kartą istorijoje materialiniai didžiosios dalies populiacijos šiuose regionuose poreikiai buvo patenkinti – žmonės turėjo ir pinigų, ir laisvo laiko juos leisti. Visuomenėje atsirado galimybė formuoti ir kurti savo gyvenimą, daryti ne tik į tikslą, bet ir į estetiką orientuotus sprendimus. Potyrių intensyvumas ir kokybė visuomenėje tapo svarbesni – nuo XX a. antros pusės tai tapo masiniu fenomenu. Patenkinus materialius poreikius, potyriai ir patirtys tapo individualumo rodikliu – atsirado noras formuoti ir tobulinti asmenybę, o kultūra yra viena iš sričių, galinčių šį poreikį patenkinti[1].

Kaip sako menotyrininkė Dorothea von Hantelmann, pastaraisiais dešimtmečiais vienas iš esminių vaizduojamojo meno uždavinių yra patirties produkavimas. Ji siūlo naują terminą – patirtinis posūkis – prasmės kūrimo slinkčiai nuo meno kūrinio link suvokėjo įvardinti. Patirtinis posūkis nenusigręžia nuo meno kūrinio prasmės, diskurso ar turinio, o kaip tik parodo ryšį tarp prasmės kūrimo ir patyrimo. Patyrimas, kaip vienas iš kūrinio prasmės kūrimo elementų, susideda iš kintančių ir asmeninių jausmų neįtraukiančių intensyvumų, išgyvenamų ekspozicinėje erdvėje. Jį suformuoja išankstinis žiūrovo pasirengimas – socialinė, kultūrinė ir istorinė aplinka taip pat formuoja žiūrovo akiratį, t.y. kaip jis supranta ir jaučia pasaulį. Meno kūrinio patyrimas leidžia kurti naujas reikšmes – taip praplečiamas interpretacinis diapazonas, priklausantis nuo individualių potyrių. O kad potyriai nenugrimztų į užmarštį ir praturtintų kitus, juos svarbu įžodinti, argumentuoti ar įkontekstinti.

Ties šiuo sakiniu norėčiau grįžti prie aptariamos parodos. Ji skirta Rakowitziaus kūriniui „Šiauriniai Nimrudo rūmai, G salė“ (2018). Nimrudo rūmų likimas iš dalies atliepia ir Radvilų rūmų istoriją. Praktiškai praėjus keliems šimtams metų nuo tada, kai gyvenamųjų rūmų statybos XVII a. buvo baigtos, juose neliko nieko autentiško – rūmų vertybės buvo išparduotos, pavogtos ar sunaikintos. Vienintelis unikalus objektas yra iš XIX a. sijų pagamintas suolas, šiuo metu pastatytas muziejaus fojė ir neretai lankytojų palaikomas eksponatu. Užlipus į antrą muziejaus aukštą, žiūrovą pasitinka paroda, pristatanti Nimrudo rūmų (dabartinė Irako teritorija) sienas dengusius bareljefus. Parodą lydi anotacija – vienintelis tekstas, supažindinantis su kūrinių kontekstu. Jo man ir užteko, nes tik įėjusi į parodos salę supratau, kad tai yra viena iš tų parodų, kurioje norisi ne tik ką nors sužinoti, bet ir būti. Kūriniai erdvę užpildo dviem būdais: savo dydžiu ir kompozicija. Monumentalūs bareljefai atitinka realius fasado matmenis, o kompozicija atitinka Nimrudo rūmų salės planą. Jis persidengia su muziejaus salių planu ir sukuria virtualų labirintą – vienur atsimušame į aklavietę, o kitur einame per sieną. Žiūrovas lengvai pasineria į žaidimą „tikra / netikra“, vaizduotė lengvai įtraukia į X a. pr. m. e. erdvės projekciją Radvilų rūmų salėse.

Jau mano minėtas ėjimas per sieną atskleidžia tai, kad salėje trūksta nemažai kūrinių. Vietoje jų ant grindų užklijuotos nuorodos: smulkiu šriftu užrašytas miestas ir muziejus, kuriame atsidūrė Nimrudo rūmų bareljefas. Norint tai perskaityti, reikia pasilenkti. O galbūt lenkiamės tiems, kurie išvežiojo po Vakarų pasaulį didžiulę kultūrinę vertę turinčius fasadus ir taip apsaugojo juos nuo 2015 m. ISIS įvykdyto šių rūmų fasado sprogdinimo? Menininkas nesutinka – visų pirma šių objektų vertę pakėlė vakariečiai, juos pasisavindami. XIX a. kolonializmo siautulyje, 400 iš 600 Nimrudo rūmų fasadų buvo perkeli į Vakarų pasaulio muziejų saugyklas, o ISIS sunaikino likusius 200. Galiausiai Nimrudo rūmai liko tušti, o jo vaiduokliai vaidenasi pasaulio muziejuose, kol galiausiai jų iš įvairių atliekų atkurti dvyniai atsidūrė mūsų rūmuose. Žinoma – laikinai.

Vaikščiodama po šią parodą ne tik sužinojau apie politinių įtampų mazgus, atsiskleidžiančius Nimrudo rūmų istorijoje, bet ir išgirdau, kaip kaukši mano batai salėje, kurioje asirų karalius priiminėjo svečius. Linkiu, kad šiais metais būtų kuo mažiau parodų-vaiduoklių, matomų tik per kompiuterių ekranus, o pažadėti intensyvumai vėl taptų ekspozicijų lankymų kasdienybe. Ir nors šiuo metu paroda yra uždaryta, su kiekvienu Vyriausybės posėdžiu tai gali pasikeisti. Tokiu atveju parodą bus galima apžiūrėti iki gegužės pabaigos.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)