Miegančių parodų laikas tęsiasi

Neįprastos gyvenimo aplinkybės kuria neįprastas parodų lankymo sąlygas. Stebime meną pro galerijų vitrinų stiklus, ant lauko reklamų stendų, pravažiuojančių troleibusų ir naudojamės dar daugeliu kitų išradingų būdų. Būtent taip, vedama smalsumo pamatyti buvusių savo „studijokų“ darbus, aplankiau Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galeriją, kurioje šiuo metu uždaryta miega pirmosios mokyklos laidos auklėtinių Antano Zabielavičiaus ir Algimanto Palucko paroda „Retrospektyvi esatis“, kuruota Jūratės Stauskaitės. Paroda priklauso ciklui „Šiandien aš“, kuriuo minimas Vaikų ir jaunimo dailės mokyklos 30-metis, pristatant buvusių studentų, dabar profesionalių menininkų, darbus.

Apžiūrint kūrinius užplūdo prisiminimai, juk pati buvau šios mokyklos studentė – atpažinau Antano ir Algimanto dar studijoje kurtus darbus ir tekstus. Idėja apjungti pirmose mokyklos klasėse kurtus ir vėlesnius menininkų darbus pasirodė labai vykusi, atskleidžianti, vienu atveju, itin nuoseklų, kitu atveju – įvairiapusiškesnį kūrybinės veiklos kelią. Pradėję mokytis Jūratės Stauskaitės įkurtoje mokykloje (įkurta 1991 m.), pačioje nepriklausomybės pradžioje, mes visi buvome įkvėpti aktyviai kintančios ir laisvėjančios tuometinio Lietuvos meno pasaulio atmosferos, naujai besiburiančių menininkų grupuočių veiklos ir užsidegimo, naujo tipo parodų, džiazo, konceptualizmo idėjų, instaliacijų, performansų, žemės meno pavyzdžių – tai padarė įtaką daugeliui mokyklos studentų. Laisvo, atviro, nebijančio rizikuoti menininko, pageidautina, nepriklausomo nuo niekieno valios, idėja visiems buvo labai svarbi.

Antano Zabielavičiaus darbuose šios įtakos jaučiamos itin stipriai. Pirmieji jo mokykloje daryti (ir rodomi parodoje) asambliažai kalba ne tik apie Antano darbams būdingą gamtiškumą (ypatingą išrankumą materijai, natūralių, gamtinių medžiagų naudojimą, iš jų savo rankomis instaliacijoms ar akcijoms tveriami daiktai), bet ir apie tos gamtos prasminį ryšį su žmogaus egzistencija. Kiekviena kūrinių smulkmena, kiekviena detalė gerai apgalvota, analizuoja gilias ir dažnai nepatogias visuomeninio gyvenimo, politikos, individo ir visuomenės, santykių su savimi temas. Kūrinio dalimi gali tapti menininko artimoje aplinkoje rasti objektai ar jų dalių išpjovos, tiesiog ištrauktos iš jų natūralios visumos ir įmontuotos į rėmus, su šiandienos aktualijomis susijusios per antropoceno eros analizę. Gamtos kaip nykstančios aplinkos eksponavimas, išsaugojimas ateičiai, žmogaus veiklos padariniai ekosistemai, mąstymas apie vertybinį žmogaus santykio su gamta ir aplinka pokytį – filosofiškai Antano kūryboje apmąstomos temos.

Pirmuosiuose jo darbuose dar jaučiamas tarsi iš šono, tuometinės meno aplinkos primestas dekoratyvumas, kuris visiškai pranyksta dabartinėse instaliacijose. Čia lieka tik gryna, aštri idėja ir minimalistinis jos atlikimas. Kaip ir pradžioje, taip ir dabar naudojamas rankų darbas ir radiniai iš gamtos bei artimos aplinkos. Dėmesys medžiagai, jos pajutimas galbūt susijęs su metais, kai dirbta statybose, kur teko čiupinėti smėlį, žvyrą, betoną, akmenis, geležį. Antanui tai nebuvo tiesiog statybinės medžiagos, bet materija, kuri jam suteikdavo jutiminės patirties – kvapais, tekstūra ir kt.

Turbūt daugiausia laiko praleidau prie Antano sukonstruotos medinės lovos, pripildydos džiovintos duonos riekių. Menininkas, pasakodamas apie šią instaliaciją, kalba apie karantino realybę ir žmogaus vidines būsenas suspaustoje fizinėje bei dvasinėje erdvėje. Suspaustą erdvę formuoja du aukšti lovos galai, tarp kurių kaip išdžiūvusios, sunykusios, netekusios gyvybės arba kaip tik – sąmoningoje atskirtyje išgrynintos mintys – viena ant kitos gula džiovintos duonos riekės. Vėlgi – sudžiovintos Antano. Kartu tai ir aiški asociacija su maisto kaupimu per karantiną.

Ėmus analizuoti formą aiškėja, kad Antano darbuose viskas daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai matyti kitoje instaliacijoje, kur tribūna su įjungtu mikrofonu tiesiog veržte veržiasi į didelę krūvą grūdų. Kiekvienas čia atėjęs lankytojas, jei tik galėtų, turėtų progą pasisakyti ir būti išgirstas. Minią atstojantys vis nubyrantys ir vis atgal sušluojami grūdai man vieną akimirką, bent formaliai, priminė Ai Weiwei saulėgrąžų sėklas „Tate Modern“ galerijoje Londone (2010). Ten kalbama apie Kinijos istorijos ir Vakarų kultūros modernizacijos ryšį, paveikusį daugelį Kinijos gyventojų asmeniškai, o galerijoje Antano instaliacija siejasi su jo paties ir Lauryno Šeškaus bei Evaldo Dirgėlos, tada pasivadinusių „Meno darbuotojų grupe“, 1995 m. akcija Stanislovo Moniuškos skvere Vilniuje, kuri iš dalies irgi kalba apie panašius dalykus, tiktai tuometinio lietuviško meno lauko kontekste. Ką tik įkvėpta laisvė ir užplūdusios galimybės bei žinios iš Vakarų svaigino ir palietė praktiškai kiekvieną kuriantį. Bet ką su tuo daryti, daug kas dar įsivaizdavo chaotiškai, daug ką palikdami ir atsitiktinumui. Labiausiai norėta išlikti tikriems, savo kūryba atspindėti esamą laiką, kai naujos meno išraiškos formos keitė nusistovėjusius standartus. Tokia impulsyvi buvo ir akcija, per kurią skveras buvo išklotas juodu polietilenu, ant šono paguldytas televizorius tiesiogiai rodė serialą „Pelenė“, poetas Benas Januševičius skaitė savo avangardines eiles. Veiksmą, kurį stebėjo grupė žmonių, užbaigė sunkvežimis, atvažiavęs prie Moniuškos paminklo ir išvertęs kalną šviežių dvokiančių gyvulių kaulų iš mėsos kombinato. Tuomet žmonės savo reakcijai išreikšti pasirinko spektaklio pabaigos variantą ir suglumimą tiesiog išplojo, o kaip pasakoja Antanas – po tos akcijos visi jos dalyviai jautėsi labai prastai, tarsi kiekvienas būtų fiziškai paveiktas tos ypatingos miesto vietos, kurioje akcija vyko: Moniuškos, jo muzikos, poezijos, bažnyčios, istorijos artumo.

Nors pradėjau pasakoti savo įspūdžius nuo tolimiausių galerijos erdvių, pirmiausia žiūrovus pasitiktų Algimanto Palucko tapyba ir tekstai, analizuojantys kitų menininkų kūrybą. Čia taip pat eksponuojamos jo esė ir mokyklos archyvuose rasta poezija. Pirmieji Algimanto tapybos darbai, dar iš mokyklos laikų, kupini ekspresijos, ryškių potėpių bei spalvų, abstraktoki, naivoki, bet būtent tuo ir įtikinantys. Keliaujant toliau galima suprasti, kad menininkas puikiai išmano šiandienos meno, tapybos stilistines ir tematines aktualijas. Neseka jomis, o sujungia atskirus stilistinius elementus su lietuviškos dailės istorijos citatomis, populiariais vaizdais, suteikdamas visam tam savotiško primityvumo ir net ironijos.

Algimantas Paluckas, pabaigęs VDA tapybos studijas, išvyko į Airiją, kur dirbdamas įvairius darbus praleido 10 metų. Kaip pats sako: „Visokių papildomų menų, kaip, tarkim, elektroninės muzikos, darymas man padėjo išsilaikyti kūrybiniame paviršiuje. Neskendau, tačiau ir niekur neišplaukiau...“ Tam tikras nykumo, tuštumos, net abejingumo, beprasmiškumo jausmas sklinda iš vėlesnių jo tapybos darbų. Menininko kūriniai parodoje nesudaro nuoseklios, vientisos visumos, jie tarsi atspindi būtinybę kurti kaip individualios terapijos ar savotiško pasipriešinimo primetamai kasdienybei formą, taikomą pačiomis skirtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Esu užsirašiusi Algimanto citatą: „Niekad neskubėkite tapyti, nes tai labai abejotinos prasmės užsiėmimas. Verčiau išmokite žiūrėti. Ir tik po to (galbūt) tapykite, pieškite, interpretuokite.“

Nors ir mieganti, ši paroda pabudina labai daug minčių ir kelia aktualius klausimus apie menininko laisvės suvokimą, jo tapatybės paieškas, jo veiklos, kūrybos funkciją. Galvodama apie šiuos du menininkus, prisimenu vieną Jūratės Stauskaitės pasakytą mintį: „Laisvas žmogus negali turėti jokių šansų būti malonus, nes jis iš viso atmeta prisitaikymo ir pataikavimo galimybę ir dažnai, jei tik pavyksta, atmeta ir tai, kas jam duota iš prigimties.“ Manau, kad tai puikiai apibūdina tiek Algimanto, tiek Antano kūrybinį kelią, kurį galima apžiūrėti pro Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos langus arba atskirai susitarus.