Intensyvus, keistas, trikdantis

Antrasis karantinas Londone truko mėnesį ir po jo galerijos vėl įsileidžia žiūrovus. Amerikiečių menininko Bruce’o Naumano (g. 1941) retrospektyvinėje parodoje „Tate Modern“ lankiausi prieš karantiną ir dar kartą einu po jo. Būna parodų, stipresnių už kitas, o ši ilgam pasiliko mintyse. Dar nepasiekus parodos, Naumanas visur. Vos įėjus į galeriją stovi jo darbas „Įprastas rankų plovimas“ (1996), prie galerijos kavinės per du ekranus rodomas „Geras berniukas, blogas berniukas“ (1985), virš išėjimo į balkoną pratęstomis raidėmis (mat taip Naumanas įsivaizdavo savo vardą, užrašytą Mėnulyje) parašyta Bruce, lipančius laiptais lankytojus pasitinka garso instaliacija „Žaliavos“ (2004), o prie įėjimo į parodą, it pareiškimas, kabo vienas žymiausių menininko darbų: spirale besisukantis neoninis užrašas / iškaba: „The true artist helps the world by revealing mystic truths“ („Tikras menininkas pasauliui padeda atskleisdamas mistines tiesas“) (1967). Taip dar neperėjus bilietų patikros prasideda paroda. Menininko kūryba, kaip ir bandymas įsprausti ją į sąvokų rėmus, nesutelpa ir į parodos sales.

Menininko ankstyvajai kūrybai skirtas kambarys pripildytas 1966–1970 metų darbų. Tai laikotarpis, kai Naumanas daugiausia naudoja savo kūną, tyrinėja meno ribas, permąsto menininko paskirtį ir svarbą. Čia iš žodžių žaismo sudėtas eilėraštis, pirmosios skulptūros, daug videoperformansų. Viename iš ekranų Naumanas siaurame koridoriuje it kokia graikų skulptūra eina kontraposto poza, kitame jis laisvai krenta ir atšoka nuo kambario kampo, trečiame it gyvoji skulptūra sustingsta pačiose keisčiausiose padėtyse, o vienoje iš projekcijų negailestingai tampo savo veido odą, taip kurdamas keisčiausias veido minas ir formas. Viename interviu jis yra sakęs: „Rinkausi dalykus, kuriuos būtų sunku įgyvendinti, ir tai turėjo prisidėti prie žiūrinčiajam keliamos įtampos. Bandžiau pastatyti save į keistas pozicijas ir žiūrėjau, kas iš to išeis. Šie kūriniai susitelkia į menininką, iš kurio atimami darbo įrankiai. Ar jis vis dar menininkas? Ką tokioje situacijoje jam reikia daryti, kad vis dar būtų laikomas menininku?“ Per 50-ies metų kūrybos laikotarpį Naumanas ne kartą grįžo prie ankstyvųjų darbų juos transformuodamas, pratęsdamas ar permąstydamas iš naujo. Kūrinyje „Įeina išeina“ (2015) menininką matome jau vyresnio amžiaus. Šiame darbe nufilmuota kūrinio „Kontraposto studija“ (2015), atkartojančio 1968 metų „Ėjimą kontrapostu“, instaliacija „Sperone Westwater“ galerijoje, Niujorke. Filmuojamoje instaliacijoje matome du, tris, kai kada keturis Naumanus ir staiga ateina dar vienas ir atsistoja prieš instaliaciją. Menininkas, savo kūną panaudodamas kaip mastelio matą, mechaniškai vis įeina ir išeina prieš filmuojamą instaliaciją. Pirmasis toks menininko įėjimas sutrikdo ir sukuria iliuziją, kad Naumanas akimirką atsiranda tame pačiame kambaryje su publika.

Parodoje labai organiškai atskleidžiamas menininko kūrybinis kelias, faktai bei pristatomas platus jo nagrinėjamų temų spektras. Vien pirmoji salė, vietoj įprastinių biografinių tekstų paklodžių, taip dažnai sutinkamų retrospektyvinėse parodose, paskirta menininko studijos atvaizdavimui, kur viskas išties ir prasideda. Salės sienos padengtos projekcijomis, o jose Naumano darbo studija, nufilmuota naktį. Vieni ją matys visai apleistą, nutilusią, sustingusią, kitiems pasivaidens prabėgsianti pelė ar katinas, bet iš esmės studijoje naktį nieko nevyksta. Niekas ir neturi vykti. Čia menininkas tiria savo paties darbo erdvę, jos neveiksnumą. Susidaryti bendrą Naumano kūrybos vaizdą padeda ir tai, jog ekspozicijoje nesilaikoma chronologinio principo. Taip, patys darbai papildo vieni kitus, sudaro naujas kompozicijas ir kuria naujas reikšmes. Tarkim, šalia masyvios ir kiek kraupios skulptūros „Muzikinės kėdės“ (1983), susidedančios iš deformuotų, sėdėjimui nebetinkamų kėdžių ir plieninių strypų, rodomas videodarbas, kuriame Naumanas groja smuiku (1969). Smuiko raktas, vietoj įprastinių G, D, A, E natų, sureguliuotas ant D, E, A, D ir iš jo einantis garsas užpildo kambarį nepakeliama įtampa. Šalia viso to, tai įsižiebia, tai pranyksta neoninis užrašas „Eat/Death“ („Valgyti/Mirtis“, 1972).

Didžiąją dalį menininko kūrinių būtų galima pavadinti šiurpiais, groteskiškais, keistais. Tačiau Naumanas nesiekia pigiai šokiruoti, greičiau subtiliai sutrikdyti žiūrovą, sukelti jam klausimų. Jis kviečia žiūrovą kartu permąstyti jam rūpimas temas ir dažnai, pats iki galo neatskleisdamas visų kūrybinių motyvų, palieka daug laisvės asmeninei interpretacijai. Ne viename darbe lankytojas tampa ir žiūrovu, ir dalyviu. Pavyzdžiui, „Dvigubo plieno narve“ (1974) žiūrovas išstumiamas iš komforto zonos ir kviečiamas lįsti į klaustrofobišką metalinį koridorių, o „Ėjime už kampo, kūrinys su gyvo ir įrašyto vaizdo ekranais“ (1970) lankytojai tiesiogiai užfiksuojami kūrinio ekrane. Darbas susideda iš dviejų televizorių, kameros ir baltos sienos. Vienoje pusėje eidami link televizoriaus matome kitą pusę, kurioje niekas nevyksta, bet pasukę už kampo antrajame monitoriuje matome save, einančius ir greitai pranykstančius už kampo. Pirmiausia sutrinkame, jog slapta buvome nufilmuoti, bet paskui tiesiog norisi pabandyti save pagauti ne tik nueinantį, bet dar einantį. Salėje lankytojai sukasi ratu, bandydami eiti greičiau ir siekdami save pasivyti, nors to padaryti tiesiog techniškai neįmanoma. Tai tarsi šiandieninė visuomenės būklė, noras žinoti viską, bandymas būti ir dalyvauti visur, visuomet siekiant pasivyti pernelyg greitai judantį informacijos, naujovių srautą, nors tai, kaip ir kūrinyje, neįmanoma.

Ypatingas menininko domėjimasis garsu, atsiradęs dar ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, itin jaučiamas visoje ekspozicijoje. Salės perpildytos gausybe garsų: aplink ūžia aparatūra, girdėti keisti dūžiai, žingsniai, riksmai. Vien „Klouno kankinimo“ (1987) šauksmai smelkiasi per keletą kambarių, kurdami nejaukią atmosferą. Klouno riksmą nustelbia nebent tolesnėje salėje eksponuojamas vienas išskirtiniausių menininko videokūrinių „Antro/socio (besisukantis Rinde)“ (1992). Iš pirmo žvilgsnio chaotiškas, keistas, trikdantis kūrinys prikausto ir įsuka lankytojus į keistą ratą bandant suvokti, kas vyksta aplink. Besisukanti aktoriaus Rinde’s Eckerto galva intensyviai ir net agresyviai rėkia ir reikalauja: „Feed me, eat me, anthropology; help me, hurt me, sociology; feed me, help me, eat me, hurt me“ („valgydink mane, valgyk mane, antropologija; padėk man, sužeisk mane, sociologija; valgydink mane, padėk man, valgyk mane, sužeisk mane“). Ta pati skirtingus žodžius vienu metu šaukianti bekūnė galva sukasi projekcijose ant sienų ir televizoriaus ekranuose, o jos riksmas it persekiojantis aidas dar kurį laiką seka tolstant. Videokūrinius menininkas dažnai siekia eksponuoti kaip instaliacijas, pavyzdžiui, „Klouno kankinimas“ instaliuotas juodame kambaryje, ant sienų dvi projekcijos, per vidurį keturi nedidelio formato televizoriai, o rodomi videovaizdai mainosi ir dubliuojasi skirtinguose ekranuose. Darbe „Šešėlių marionetės ir instruktuojamas mimas“ (1990) projekcijos ir šviesos užpildo visą salę, pakampėse kabo vaškinės galvos, o judantys lankytojai kuria gyvą šešėlių teatrą. Apskritai visoje parodoje darbai turi daug erdvės funkcionuoti, vieni kitų neužgožia, o tai žiūrovams suteikia galimybę lėčiau ir įdėmiau įsigilinti į atskirus eksponatus.

Menininko vaidmenį Naumanas suvokia kaip komunikatoriaus, vizualinių ženklų manipuliatoriaus, tad nenuostabu, kad jį žavi kalbos problematiškumas. Žaidimas su kalba, žodžių junginiais – itin svarbus jo kūrybos elementas, kurį ne tik girdime daugelyje menininko videodarbų, bet ir matome jo kurtuose neonuose. Dažnai Naumanas ironizuodamas kalbos elementus dėsto netikėtais žodžių junginiais. Darbe „Human Nature / Life Death / Knows Doesn’t Know“ („Žmogaus prigimtis / gyvenimas mirtis / žino nežino“, 1983) įžiebiant ir išjungiant atskirus žodžius, kiekvieną sekundę keičiasi sakinių reikšmės, kai kada prasmingos, kai kada beprasmės. Taip griaudamas logišką žodžių dėstymą menininkas siekia išprovokuoti žiūrovą mąstyti. „One Hundred Live and Die“ („Šimtas gyvena ir miršta“, 1984) tiesiogiai pateikta šimtas sakinių: „sing and die, smile and live, laugh and die, know and live“ („dainuok ir mirk, šypsokis ir gyvenk, juokis ir mirk, žinok ir gyvenk“), kurie, įsižiebdami skirtingu metu ir primindami JAV pėsčiųjų perėjos ženklą („eik“, „stok“), pateikia žiūrovui absurdiškas nuorodas. Kūrinio pavadinimas taip pat atkreipia dėmesį į naujienų antraštes, kuriose individai tampa tik iki šimto suapvalintais statistiniais duomenimis.

Naumano menas nėra nei gražus, nei komfortiškas, jo įtaka šiuolaikiniam menui jaučiama iki šiol. Menininko darbai su neonais įkvėpė ne vieną kūrėją ir tikiu, kad videodarbas „Pripučiamas šuo“ (1993) galėjo pastūmėti Jeffą Koonsą jo pripučiamų šunelių skulptūrų kūrimui, „Juodas marmuras po geltona šviesa“ (1981–1988) galėjo įkvėpti Olafurą Eliassonzą naujoms instaliacijų idėjoms, o skulptorė Rachel Whiteread tiesiogiai perėmė ir savo kūrinyje atkartojo vieną ankstyvųjų menininko skulptūrų „Erdvės po mano kėde liejinys“ (1965–1968). Bruce’o Naumano reikšmė ir įtaka nenuginčijama.

Paroda „Tate Modern“ galerijoje veikia iki 2021 m. vasario 21 d.