Kritika

Rugsėjo pabaigoje Taline, „A-galerii“, veikė dailininko iš Lietuvos Romualdo Inčirausko personalinė paroda ,,Looks like Jewellery“ („Tarytum juvelyrika“). Parodoje, kurioje buvo eksponuojami septyni konceptualūs kūriniai, ryškėjo įdomūs šiuolaikinės juvelyrikos paradoksai.

Telšių aukštesniojoje dailės mokykloje ir tuometiniame Talino dailės institute metalo meną studijavęs Romualdas Inčirauskas (g. 1950) yra Lietuvos menininkas, kuris, be juvelyrikos, užsiima metalo menu, kuria medalius, skulptūrą, tapo. Pirmasis parodos anotacijos sakinys – „Neturiu jokių pretenzijų į „grynuosius“ juvelyrus“ – pagrįstas ir intriguojantis. Kadangi net parodos pavadinimas yra nuoroda į neapibrėžtą kūrinių pobūdį, tikėtina, kad įprastų papuošalų lankytojas ekspozicijoje neras.

Pasivaikščiojimas po istoriją

Savo kūrinius Inčirauskas įvardija kaip industrinį stilių. Tai pateisina pirmą įspūdį atėjus į parodą. Baltos „A-galerii“ sienos (anksčiau ši patalpa tarnavo kaip seifas) ir kubo formos vitrinos sustiprina industrinį dvelksmą. Remiantis parodos anotacija atrodytų, kad paprasčiausias kelias atskleisti jos koncepciją – pasitelkti žodį „industrinis“. Stebint kūrinius kyla asociacijos su pramonės revoliucija: naujos, mašininiu būdu pagamintos detalės ir netikėtos jų interpretacijų galimybės, kurių atžvilgiu menininkas save pozicionuoja ar su kuriomis diskutuoja. Todėl eksponuojamus kūrinius galima skirstyti į dvi grupes: mažųjų formų skulptūrą ir papuošalus.

Kūrinys „Atsiprašau“ (2013) – medinė laidynė ir keturi šaudmenys. Mūsų laikais vien žaislo paskirtį išlaikęs dvišakas strypas pramoniniu būdu pradėtas gaminti 1918-aisiais ir kaip ginklas paskutinį kartą naudotas Airijos pilietiniame kare. Nuorodomis į militaristinę paskirtį galima laikyti ir greta gintarinio „šaudmens“ esančias tris penkiakampes žvaigždes, kurios galėtų ženklinti kažkokį karinį laipsnį. Kūrinyje „Mano Fabergé“ (2017) iš cirkoniu papuoštų degtukų sukonstruota balista, patranka, palapinė yra tarsi karo žygio stovyklavietės instaliacija. Tačiau kūrinio pavadinimas yra nuoroda į Fabergé kiaušinius – brangakmeniais puoštus juvelyrikos dirbinius, kurie buvo populiarūs XVIII–XIX a. sandūroje.

Minėtus kūrinius keblu vadinti juvelyrika tradicine prasme. Tą patį galima pasakyti ir apie „Karatą“ (2018), „Kontrabandą“ (2018) ar „Hipertenziją“ (2019). Štai „Karate“ matome cirkoniu puoštas keratonijos ankštis ir sėklas. „Kontrabandoje“ į vamzdžius sukaišiotos brangios medžiagos yra užuomina į nelegalų prekių gabenimą. „Hipertenzija“ (permatomi vamzdeliai, pro kuriuos prasišviečia ryškiai raudona spalva) gali asocijuotis tiek su aukštu kraujospūdžiu, tiek ir su neoniniu apšvietimu, išrastu 1898 metais. O vieną iš vamzdelių vainikuojanti paukščio galva yra savotiška nuoroda į naikinantį pramonės poveikį gamtai.

Kaip apie papuošalus galėtume kalbėti apie du kūrinius – „Industrinio stiliaus juvelyrika“ (2017), kurį sudaro steampunk stilistikos žiedai, ir „Chirurginė kolekcija: karūna, apyrankė, kaklo papuošalai, auskaras“ (2020). Pastarajame atsiveria žmogaus galvos, kurią vainikuoja karūna iš šovinių, pjūvis. Profilio nosis ir lūpos apkaltos aliuminio plokštelėmis, auskaras – nukirsto piršto galiukas... Kūrinio kompozicijoje ir pavienės kūno dalys: ausis su papuošalu, rankos ir kaklo skerspjūviai, papuošti graikišku kryžiumi, heksagrama ir pentagrama. Paveikiausiai šį kūrinį galima būtų interpretuoti per politikos ar teologijos prizmę, aiškinantis, kaip įvairūs politiniai sprendimai ar religiniai įsitikinimai daro įtaką žmonių sprendimams bei poelgiams.

Konceptualios juvelyrikos daugiaprasmiškumas

Po parodos atidarymo „A-galerii“ paskelbė papildomą pranešimą, kuriame ekspozicija vadinama „beprotiškai užvedančia“, „džiuginančia ir žavinčia“; paroda, kurioje „perteikiamos idėjos stulbina sąmojingumu“. Kūriniai, kuriuos galima interpretuoti kaip karybos priemones, yra ironiška nuoroda į įvairius juvelyrikos konkursus. Konkursus, kuriuose Inčirauskas dalyvaudavo, tačiau jo kūriniai „gryniesiems“ juvelyrams atrodė ne kažin ko verti. Karo žygio stovyklavietę autorius interpretuoja kaip suaugusiųjų žaislus, o Fabergé sukurtas prisimenant vaikystės žaislus – degtukus ir jų dėžutes. „Hipertenzija“ iš tikro yra priemonės, kurias pasitelkus mažinamas aukštas kraujospūdis.  

Inčirausko paroda „Tarytum juvelyrika“ yra geras daugiaprasmio konceptualaus meno (juvelyrikos) pavyzdys. Nors menininko kūriniai grindžiami asmeniniais pasakojimais ir vaikystės prisiminimais, šios informacijos nežinančiai publikai atsiveria plačios interpretavimo galimybės. Nepaisant autoriaus pozicijos ar istorinio aspekto, į kūrinius galime pažvelgti ir pastarųjų metų įvykių kontekste: aliuminio plokštelė – medicininė kaukė, o hipertenzija – sukrečiančių pasaulinių įvykių padarinys.

Ar būčiau parodą suvokusi kitaip, jeigu būčiau gilinusis į kūrinius turėdama išankstinių žinių? Tikriausiai ne. Kas lemia vertinimą? Interpretatoriaus išsilavinimas, meno pažinimas, mokėjimas atidžiai stebėti, kurti ryšius, ieškoti reikšmių? O gal aštrus Inčirausko pašmaikštavimas, nukreiptas į, jo manymu, kartais pernelyg rimtus profesinės bendruomenės narius? Štai šmaikšti parodos anotacijos pabaiga: „Atsiduodu į Jūsų (profų) rankas. Sėkmės kritikuojant!“ Sunku atsakyti, bet paroda yra palanki dirva atgimti ir kitai, bendresnio pobūdžio dailės kritikai, aptariančiai šiuolaikinę juvelyriką.

Paroda liudija šiuolaikinės juvelyrikos gebėjimą virsti savarankišku skulptūros kūriniu arba, priešingai, visai atsisakyti trimatiškumo. Nauja formos traktuotė kartais apriboja papuošalo nešiojimą. Tai liudija ir ekspozicijos kontekstas – juvelyrikos kūriniai dedami į vitrinas, tad į papuošalą tenka žvelgti iš šalies, gilinantis ir ieškant dialogo. Tačiau net papuošalo ir nenešiojant ant kūno įmanoma turėti jam priklausančią simbolinę vertę, kurią sukuria ir istorinis paveldas, ir tikėjimas, ir visos įmanomos žmogiškos emocijos.

Ar tai būdinga vien juvelyrikai? Jei juvelyrikos kūriniai egzistuotų anonimiškai (be galerijų ar menininkų vardų), kaip mes juos interpretuotume? Kokia, siekiant geriausio rezultato, būtų navigacija tarp „tarytum papuošalas“, „nesu įsitikinęs“ ar „kaip tai suprasti“?

Ieškant atsakymo pirmiausia galėtų pagelbėti patys menininkai. Nors mūsų šalies juvelyrika tarptautiniu mastu laikoma aukšto lygio, dažnai atrodo, kad ji sunkiai pasiekia vietinę publiką, o juo labiau kelia diskusiją. Galbūt to priežastis – netikėtos formos ir medžiagos traktuotės, konceptualumas, su kuriuo sunku rasti ryšį? O gal yra tiesos Linnar Priimäe priekaište juvelyrams, kurie aiškina savo darbus: „Neturėtų visi sakiniai baigtis daugtaškiu. Vienas kuris galėtų baigtis ir tašku. Tarp klaustukų galėtų atsirasti ir šauktukas.“ Galbūt tai padėtų atgaivinti kritiką ir atverti iš pirmo žvilgsnio tolimą bei svetimą juvelyrikos meno pasaulį?

Iš estų kalbos vertė Pillė Veljataga