Už racionalumo

Šiuolaikinis žmogus, užsidėjęs racionalumo akinius, gali didžiuotis atsikratęs viduramžiškų prietarų. Atrodo, kad visi stebuklingi ir nepaaiškinami dalykai dingsta tiesiog užvertus knygą. Prieš akis lieka tik šis racionalus pasaulis. Tačiau ar šis pasaulis nesukuria savo siurrealaus mito, kuriame žmogus tampa savo valia įkalintas? Dar šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas pastebėjo, kad norint palaikyti stabilią protinę būklę šiame chaotiškame pasaulyje reikia susikurti savo mitą. Būtent tokį žmogų, įsikibusį savo sukurto mito ir įstrigusį absurdiškame pasaulyje, vaizduoja estų menininkė Edith Karlson parodoje „Keturių raidžių pasaulis“.

Parodos pavadinimas tiksliai apibrėžia šį ribotą ir beprasmišką konstruktą, kurio esmė neišeina už keturių raidžių ribos. Keturios raidės kaip keturios sienos sudaro uždarą, net klaustrofobišką erdvę. Šiame juodajame kvadrate cirkuliuoja meilė, neapykanta, pinigai, baimė, skausmas, darbas, žaidimas. Bendras vaizdas kelia asociaciją su keturiais Apokalipsės raiteliais, kurie simbolizuoja šio pasaulio chaosą.

Paroda yra tarsi žmogaus vidinio pasaulio projekcija, kurią žiūrovas gali pamatyti savo akimis. Atmosfera apgaubia savo siurrealumu ir ryškina pasąmonės labirintus. Ekspozicijos apšvietimas paaštrina mistišką įspūdį. Vienoje iš galerijos patalpų šviesa tarsi išplėšia objektus iš bendros prietemos. Čia pat matosi šešėliai, kurie atrodo kaip mistinių objektų sielos, stebinčios parodos lankytojus. Kitoje patalpoje laukia fluorescencinis šviesos pulsavimas: spalvos persilieja iš mėlynos į raudoną, iš raudonos į žalią ir vėl iš pradžių. Toks apšvietimas primena senųjų filmų epizodus, kai tuoj išlįs pabaisa.

Eksponuojami objektai veikia tarsi užuominos į biblines istorijas. Chaotiškai susipynę kūnai ir gyvatės kelia asociacijas su Sodoma ir Gomora, o ant žmogiškojo silueto kabanti gyvatė primena Adomo ir Ievos gundymą. Šiuos siužetus sieja žmonių nuodėmės, nuopuolio ir bausmės motyvai. Menininkės sukurti vaizdai atveria sumaišties būseną ir artėjančios grėsmės nuojautą. Gyvatė tarsi įkūnija keturių raidžių pasaulio pagundas, kurios veda prie moralinio nuopuolio. Konstrukcija, ant kurios įsitaisiusi gyvatė, primena redukuotą žmogaus skeletą. Šio konkrečios išorės neturinčio asmens vietoje gali atsidurti kiekvienas žmogus. Tai leidžia žiūrovui susitapatinti ir įvertinti save, lyg žvelgtų iš šono.

Analizuojant keturių raidžių pasaulio žmogų, galima įžvelgti paralelę su Vinco Kisarausko kūrybos veikėjais. Prie šios minties pastūmėjo vienas iš eksponatų – tarsi nutekėjęs ant grindų, beformis žmogaus kevalas. Jis primena deformuotas kaukėtas Kisarausko figūras. Jos, kaip ir keturių raidžių pasaulio žmogus, yra priverstos slėptis nuo išorinio pasaulio.  Priešiškos aplinkos deformacija paveikė ne tik jų išorę, bet ir vidinę būseną. Vidinis pasaulis nužymėtas sumaišties, baimės, nerimo pėdsakų. Kisarausko ir Edith Karlson pasauliuose pasakojama apie ribojančius išgyvenimus, nors jie ir skirtingos kilmės.

Parodoje „Keturių raidžių pasaulis“ menininkė Edith Karlson sukuria palankią asociacijoms erdvę, kuri kviečia prisiminti mitologiją, psichologijos subtilybes, kelti egzistencinius klausimus. Megzdama šį reikšmių voratinklį menininkė pasitelkė klasikines ir netradicines medžiagas, kurios pabrėžia objektų iracionalumą. O patys objektai dėl savo neįprastų formų tampa dirgikliais, veikiančiais žiūrovo pasąmonę. Paroda leidžia susimąstyti apie mus supantį pasaulį ir santykį su juo. Kokie mitai ir vaizdiniai tūno kiekviename iš mūsų? Ar jie skatina ryšius su išoriniu pasauliu, ar padeda pasislėpti, atsiriboti nuo jo? Ar šis pasaulis yra keturių raidžių?   

Paroda veikia iki balandžio 27 d.