Didžiausia motyvacija – savistaba

Vasario mėnesį galerijoje „Kairė–dešinė“ veikė intriguojanti Gabrielės Vingraitės paroda „Trajektorijos“. Joje buvo eksponuojama jaunosios menininkės instaliacija „Pasivaikščiojimas heterotopija“, kuri 2018 m. konkursinėje parodoje „Jaunojo tapytojo prizas“ pelnė specialųjį kūrybinės komunikacijos agentūros „Autoriai“ prizą, ir fotografijų ciklas, pernai pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkursinėje parodoje „Debiutas 2018“ ir apdovanotas specialiuoju naujienų portalo „15min“ prizu. Ta proga kalbiname autorę.

Esi baigusi grafinio dizaino bakalauro ir grafikos magistro studijas VDA, turi studijų ir darbo patirties Lietuvoje ir Vokietijoje. Kuo šios patirtys svarbios?

Akademijoje baigiau dviejų skirtingų sričių studijas: bakalaurantūroje – grafinio dizaino, magistrantūroje – grafikos. Įgijau pagrindus, išmokau disciplinos, svarbiausių darbo principų. Tačiau turbūt daugiausia patirties, ir gyvenimiškos, ir profesinės, įgijau gyvendama Vokietijoje. 2015 m. išvažiavau į mažą miestelį atlikti praktikos, po kurios man pasiūlyta likti dirbti. Darbas kūrybinėje, meninius projektus vystančioje agentūroje buvo geriausia grafinio dizaino mokykla! Vyraujantys šios dizaino studijos užsakymai – įvairūs kultūriniai projektai, vadinamieji identitetai parodoms, meno mugėms, galerijoms, architektams, dizaineriams ir kitiems menininkams. Tad turėjau visišką meninę laisvę ir prabangą kurti originalias, drąsias, standartus laužančias koncepcijas. Teko dirbti ne tik dizaino, bet ir iliustracijų kūrimo, kūrybinio rašymo srityse. Tai labai praplėtė mano akiratį. Labai daug džiaugsmo suteikia rezultatas, kai išleistose knygose, kataloguose, plakatuose pamatai įgyvendintas savo idėjas.

Gyvendama mažame miestelyje, prie pat Bodeno ežero, apsupta gamtos ir tylos, pažinau save, išmokau savarankiškumo, drausmės, disciplinos. Daugiau nei metus teko išbūti vienai, be draugų, artimųjų, tik su savimi. Iš savistabos, kasdienių pasivaikščiojimų bei neįprastos, netgi šiek tiek utopinės aplinkos gimė ir mano magistro darbo projektas „Pasivaikščiojimas heterotopija“.

Daugelyje Tavo meninių projektų juntama neapibrėžtumo, ribinės situacijos būsena, lemtingo įvykio nuojauta. Nuo ko prasideda konkrečios istorijos „tiriamoji versija“? Kuriuos tokio pobūdžio savo darbus labiausiai vertini?

Vienas tokių darbų yra JAV prezidento J.F. Kennedy istorija – savotiška tiriamoji byla, pateikta knygos pavidalu. Mano kūrybinio darbo koncepcija paremta prezidento žudiku įvardyto Lee Harvey Oswaldo galimo atvejo analize. Mažai kas žino, tačiau šis buvęs JAV karinio jūrų laivyno pėstininkas, 1959–1962 m. gyvendamas SSRS, Minske turėjo meilužę Ellą German. Viengungiškame L.H. Oswaldo bute Ella lankėsi du kartus. Paskutinį sykį – po netikėtai užgriuvusios liūties. Įsimylėjėliai užbėgo išsidžiovinti drabužių ir pasiliko...

Savo darbe pateikiu naują šios kriminalinės istorijos versiją, kuri skamba taip: jeigu Ellos German ir L.H. Oswaldo meilės naktį drabužiai būtų džiūvę ilgiau, J.F.Kennedy nebūtų buvęs nužudytas („Jei būčiau sutikus tekėti už Oswaldo, galbūt J.F. Kennedy būtų gyvas“). Todėl vizualiojoje šios istorijos interpretacijoje Oswaldo ir Ellos meilės naktys prilyginamos J.F. Kennedy gyvenimo dienoms. Knygoje pateikiami džiūstančių drabužių atspaudai, kuriems antrina svarbiausi prezidento gyvenimo įvykiai.

Kitas man svarbus kūrinys – instaliacija „Pasivaikščiojimas heterotopija“, kurioje eksponuoju peršautas drobes. Pagrindinė darbo idėja – pojūtis, atsirandantis esant kitokioje erdvėje. Tas jausmas būna toks stiprus, kad tampa veriantis, tarsi perskrodžia kiaurai. Mano darbe jį įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius, kuris man atspindi įvardytas Bodeno ežero erdves. Instaliacijoje eksponuotos penkios poros drobių, kiekviena pora peršauta tuo pačiu šūviu. Buvo rodomos ir kulkos, kaip įvykio, šūvio įrodymai.

Šie darbai – apie ribinę situaciją, artėjančio lemtingo, neišvengiamo momento būseną. Man patinka laviruoti ties šia riba, prisiliesti prie įtampos taško ir atsitraukti atgal. Įkvėpimo dažniausiai semiuosi iš asmeninių patirčių, pojūčių. Minėti darbai – tai kartu ir vidinio nerimo išraiška, virtusi estampais, knygomis, instaliacijomis.

Labai dažnai savo meniniuose aplinkos ar situacijos tyrimuose pasitelki daiktiškus objektus – naudoji tiesioginius atspaudus, kulkų pėdsakus ir pan. Kodėl Tau svarbu abstrakčius vaizdinius praturtinti tikromis detalėmis?

Daiktas – pirminis objektas, liudijantis įvykį, nutikimą, faktą, turintis tam tikrą energijos įkrovą, tampa įrodymu, kurio negali paneigti. Kitas aspektas – dažnai mano darbe daiktas tampa spaudos kliše, nuo kurios atspaudžiamas vaizdas. J.F. Kennedy byloje kliše tapo drabužis, magistrantūros projekte – peršautas linoleumas. Bakalauro baigiamajame darbe klišė buvo knygos viršeliai, kuriuos spausdindama kūriau estampus – iliustracijas Michailo Šiškino „Laiškų knygai“. Daiktai kaip atspaudai gali tapti naujais, dar neatrastais objektais. 

Gal galėtum pakomentuoti savo drastišką veiksmą – peršauti drobes ir autorines knygas?

Magistrantūros pirmo kurso pabaigoje ėmiau abejoti savo kūryba, nežinojau, kuria kryptimi turėčiau judėti toliau. Ieškojau naujo santykio su tuo, kas padaryta. Šiame projekte svarbus skaičius 420 m/s: tai kulkos greitis, kuriuo buvo sunaikinti darbo objektai – knygos. Jų puslapiai sudaryti iš pastarųjų metų grafikos eskizų, kurie man kėlė abejonių ir nerimo. Tuomet supratau, kad nereikia bijoti prisiliesti prie savo darbo, prireikus galima jį ir peršauti. Tai nereiškia kūrinio mirties, priešingai – dylantis darbas tampa artimesnis, panašesnis į tave patį.

Vėliau, jau Vokietijoje, supratau, kad eksperimentiniu būdu atrasta grafikos – šūvio technika gali būti panaudota plačiau. Grįžusi atgal studijuoti magistrantūros nusprendžiau pasitelkti didesnius formatus, įvairesnes formas. Eksperimentavau šaudydama medį, drobę, linoleumą, popierių. Šauta buvo iš įvairių kampų, atstumų, įvairiai perlenkiant drobę.

Esi ir menininkė, ir dizainerė. Kaip pavyksta derinti menines ambicijas ir užsakovo poreikius? Kuriais grafinio dizaino užsakymais labiausiai džiaugiesi?

Mano nuomone, šios dvi disciplinos papildo viena kitą ir abi yra vienodai svarbios. Jau seniai supratau, kad kryptis, kurioje man labiausiai sekasi, – tai kultūriniai projektai, skirti muzikos, filmų festivaliams, parodoms, kitiems kultūros renginiams. Negaliu nepasidžiaugti keliais projektais, kai turėjau visišką kūrybinę laisvę realizuoti savo idėjas.

Vienas jų – Lietuvos dizaino prizo „Geras dizainas“ 2016 m. nugalėtojų katalogas. Svarbus minimalios stilistikos leidinio viršelis, kai grafiniai elementai matomi tik katalogą pakreipus prieš šviesą. Buvo labai įdomu dirbti pristatant kitų dizainerių darbus.

Vienas naujausių projektų „Litauisches Kino Goes Berlin“ – tai aštuntą kartą vykstantis filmų festivalis, kasmet pristatantis Berlyne lietuviškas kino naujienas. Kūriau festivalio vizualinį identitetą, kuris paremtas tipografiniu ornamentu, sudarytu iš skaičiaus 8. Šis ornamentas vyrauja visuose identiteto elementuose ir grafiniu požiūriu primena kino juostą. Nuvykus į Berlyną buvo be galo gera matyti gatvėse, kino teatruose, kavinėse kabančius plakatus.

Naujausiuose darbuose gvildeni heterotopijos sąvoką. Kur atrandi „kitą erdvę“? Kaip pavyksta perteikti begalinę matinę tamsą fotografijose?

Pirmiausia „kitą erdvę“ atradau Vokietijoje, prie Bodeno ežero. Toje šiek tiek mistinėje teritorijoje yra daugybė tuščių, beveik negyvenamų erdvių, kuriose, atrodo, neegzistuoja laikas. Vaikštinėjant ten ar plaukiant pačiu ežeru, ypač naktį, apima laikinumo pojūtis. Norėjau šias erdves užfiksuoti, fotografavau medžius, pro kuriuos kasdien praeidavau. Tamsa sustiprina vienatvės, baugumo potyrį.

Tačiau grįžusi į Lietuvą heterotopijas pastebėjau ir čia – kitoniškumo erdvėms suteikia ir mūsų pačių būsenos, pojūčiai. Vasarą fiksavau naktinius pasivaikščiojimus Nidoje – taip atsirado nauji darbai, kuriuos vasario mėnesį pristačiau parodoje „Trajektorijos“.

Ačiū už pokalbį.