Katedra pasenusiu pavadinimu

Į Skulptūros katedrą Vilniaus dailės akademijoje kitų specialybių studentai neretai laido akmenis, o menininkas Giedrius Jonaitis net bandė susprogdinti ją videofilme „Karas“ (2010) kartu su kitomis Lietuvos kultūros „negerovėmis“. Tačiau šios katedros studentai negyvena XIX amžiuje. Pasikeitusios galimybės ir išlaisvintos praktikos leidžia jiems užsiimti, kuo tik jie nori. Taip, čia vis rečiau skamba kaltas, o dažniau girdimi puslapių vartymo garsai ar pokalbiai. Nors tai ir kelia antakius seno kirpimo ponams, bet produktyvumas matomas, o jį žymi tradicine tapusi „Pavasario paroda“.

Pirmasis segmentas veda mus į praeitį per daiktus ir pojūčius. VDA Naujųjų rūmų pastato viduje artėjant prie laiptų link ekspozicijos pradžios, koridorius virpina Barboros Matonytės garso instaliacija – sarginių šunų lojimas. Jis, matyt, skirtas neaiškaus plauko kritikams ir dogmatiškiems diletantams atbaidyti. Tačiau nepabijojusiems įkandimų pavyks išgirsti ir žmogiškąjį estetizuotą lojimą – dainos fragmentą, įsiterpiantį ir konkuruojantį su gyvuliškuoju.

Šalia esančioje Mato Janušonio instaliacijoje vaizduojami ant puskolonės sumontuoti horizontalūs skirtingų dydžių vinilinių plokštelių cilindrai. Jie pasibaigia kažkuo panašiu į kolonėlės viduje paslėptus magnetus. Visa forma primena garso gaubtinę – grafiką, kuriame pavaizduotas dinaminis garso pokytis laike. Kitoje Barboros Matonytės instaliacijoje „Tikėtinumas“ menami ir tikri garsai papildyti vizualumu ir skoniu – ne tik estetiniu, bet ir sūrumo. Prie lubų prikabintos grandinės lyg ištrauktos iš prisotinto druska tirpalo, apaugusios kristaline medžiaga. Plokštės ant grindų iš arti primena užšalusios jūros faktūrą, skaisčiu šviesumu susilieja su baltu kubu ir kontrastuoja su televizoriumi „Šilelis“. Šis prietaisas ypač domina šiuolaikišką simuliakrų pasaulio gyventoją, tačiau ekranas rodo kažką nesuprantamo. Kontrastą žymi ir dar vienas neidentifikuojamas tamsus objektas ant vienos iš plokščių. Jis primena suakmenėjusią daržovę.

XX a. objektai pasirodo ir kitoje patalpoje – tai dekonstruotas šaldytuvas – Ievos Venckutės darbas „Perkeitimas“. Ant sienos sumontuotos pagrindinės šaldytuvo konstrukcinės dalys sukomponuotos schematiškai taip, kaip niekad nemačiau – visi veikiantys komponentai matomi vienu metu. Baltojo šalčio aparato skleidžiamas garsas užpildo patalpą ir mano sąmonę vaizdiniais – iškart kyla prisiminimas apie naktį savo birbimu pažadinantį monstrą. Šaldanti plokštė, grotelės, laidai ir termometras ant sienos apsitraukę ledais. Bet šis darbas neapsiriboja vien prisiminimais, netrukus pasigirsta ir autorės žodžiai: „Kas veikia mažam, nebūtinai veiksminga dideliam.“ Ir taip visa pailga patalpa staiga pavirto šaldytuvu, o žmonės žvelgdami į kūrinį patys to nežinodami tapo produktais – pienu, daržovėmis, mėsa ir kitomis nedeficitinėmis prekėmis.

Ne taip stipriai susižavėjau kitu kūriniu – Ūlos Šukytės architektūrine interpretacija, vaizduojančia pakeltą grindlenčių juostą viduryje kambario ir ant sienos pakabintą medinį ratą su kilimine danga išmušta išore. Įdomesnis pasirodė Sallamari Rantala darbas „Digging story“. Jis susideda iš kelių dalių, kurias vienija garso įrašas, o jame – istorijos apie įvairias archeologinių tyrinėjimų patirtis bei susidūrimą su smėliu. Jo paberta ir ekspozicijoje. Šalia guldomi kaulai, vienas jų prikabintas prie sienos. Darbas primena mums, jog net ir žiūrint į šiuos eksponatus po mumis gali gulėti neatrasti klodai, slepiantys istoriją liudijančius praeities artefaktus.

Antrasis parodos segmentas – tai ekspresyvi Jenny Kristinos Nilsson skulptūrinė instaliacija „Fragments of fragile wight“. Ore kybo dvi abstrakčios gamtos chaotiškumą primenančios struktūros, panašios į kosminius ūkus. Ant metalinio tinklelio sulipinti plaukai palaidais galais, it po muštynių susitaršę. Sąveikaudamos formos kuria tapačių priešybių įvaizdį, kuris per abstraktumą nurodo į intuityvų autorės kūrybiškumą. Galimybė stebėti instaliaciją kaip ore sklandantį dangaus kūną, matyti jį įvairias rakursais leidžia įsijungti sąmonės srautui, įžvelgti vis kitą turinį, pasijausti poetu, debesyse įžiūrinčiu figūras. Šiuo kūriniu galima ir tiesiog grožėtis.

Trečiasis segmentas pasiekiamas praėjus pro Skulptūros katedros kasdienybę – naudingų objektų ir medžiagų sąvartyną, tą vietą, iš kurios kadaise kildavo didžiulis triukšmas. Viduje džiugi atmosfera – čia kartais vyksta smagieji skulptorių vakarėliai, bet šiandien erdvė dvelkia rimtimi.

Pirmasis – Deniso Kolomyckio scenografiškasis grandeur: nuo žemės lipa ir kolona virsta raudonas kilimas, transformacijos pusiaukelėje sustojęs ir sustingęs monumentalioje ir kiek negrabioje vakaro suknios pozicijoje. Faktūros ir medžiagiškumo svarbą papildo išpurvintų draperijų kriokliai. Ant žemės likęs šleifas ir monumentalus viršus – viskas primena teatro aplinką, jos prabangos ikonografiją, suteptą nuodėmingos ir sunkios, krauju srūvančios tikrovės. Toje pačioje patalpoje ir Gretos Skamaročiūtės instaliacija „Visiems pasidarė aišku, kad nekaltasis skęsta“. Ant sienos sukabinti iš bažnyčios iškritę akmenys, sukonstruoti pagal dydžių hierarchiją. Ją pildo balsu pasakojama burtininkų teismo istorija iš XVII amžiaus. Nors praeities struktūros griūna ne taip greitai, kaip dega raganautojai, jos savo nuolaužomis skaldo grindinį, bet praeities ženklai – bažnyčios – lieka stovėti. Šių dieviškųjų įstaigų tema tęsiama ir Vėjo Aliuko instaliacijoje „Kupolas“. Į ją patenki kaip įsibrovėlis į apleistą pastatą, pro gūdžią tamsą laiptais pakildamas į erdvinę instaliaciją, primenančią seniai apleisto vienuolyno patalpą, kurioje kaip tikras gotas gali gerti vyną. Pučiamu oru išpūstas kupolas ir dvasią slegianti prietema verčia kontempliuoti ir žemiškąją, ir dangiškąja sferas.

Šalia dar vienas tamsus kambarys – Maximiliane Leni Armann darbas, susidedantis iš kelių segmentų. Viename projektuojami paveiksliukai primena skaitmeninę siurrealistinio pasaulio viziją. Dokumentuojamas manekenas reklamiškame architektūriniame peizaže. Autorė atskleidė, jog šalia esančiose fotografijose ji kūrė skaitmeninį vaizdą, kurį vėliau perkėlė į analoginį. Trečiame, videodarbe, tiriamas santykis su skaitmenine tikrove, kur esminis klausimas sau gali būti išreikštas taip: ar aš turėčiau blogai jaustis nužudydamas savo kompiuterinio žaidimo simsą? Gal ir mano tamagočis turėjo sielą? O gal aš esu kažkieno simuliuojamas gyvuliukas ir svarbiausia, ar tas kažkas liūdi, kai aš alkanas?

Tamsa lydi ir grupinį darbą „Places within places“, kuriame atskleidžiama froidiška triada, susieta vamzdžiu. Paskutiniame, pasąmoningame lygmenyje atsiduri visiškoje tamsoje. Viduryje sapniškas televizoriaus ekranas vaizduoja moters siluetą, pasislėpusį už savo pačios šešėlių žaismo. Pasigirstantys vyriški balsai kelia tuoj pasirodysiančio kraujo nuojautą. Išgyventas įvykis susispaudžia į ištęstą depresijos akimirką. Praėjęs pro baltą koridorių raudonu kilimu vis tiek lieki vienas.

Džiugesį sukėlė ir jau ikoniška tapusi Beatričės Mockevičiūtės subtili estetinė pajauta, pasireiškianti apmąstytu paprastumu. Pro metalinį trafaretą leidžiama šalta šviesa krisdama ant sienų virsta lyg pro langą šmėžuojančių šešėlių teatru. Jautrus, kartais vos pastebimas įsiskverbimas į architektūrą žymi asmenišką ir išjaustą sprendimą. Beveik atpažįstamų šviesos formų žaismas kviečia sustoti ir prasmingai patylėti. Autorė, dar nesuteikusi apibrėžiančio pavadinimo savo kūriniui, pasielgė priešingai nei Emilė Skolevičiūtė – ji savo darbui suteikė vardą „Ilona“. Šiuo pavadinimu ji nurodo į 7-ojo dešimtmečio Italijos politikę ir pornofilmų žvaigždę. Tada tokie filmai dar turėjo romantiškus siužetus „su laiminga pabaiga“. Šios žvaigždės pėdsakas – blizgantys batukai, eksponuojami tyros, kone įkvepiančios muzikos fone. Sakraliai iš viršaus apšviestas objektas, kičinę fantaziją keliantis patyrimas.

Nors būta ir daugiau kūrinių, bendras vaizdas byloja apie vietomis atsiskleidžiantį kūrybos neišbaigtumą. Bet ar ne tam ir skirta Vilniaus dailės akademija? Obliuoti, švitrinti, kalti, poliruoti savas idėjas ir jų įkvėptas formas. Rezultatas tampa net įdomesnis už išdirbtas ir patikrintas kartotes. Čia dar yra paklaidos ir naivumo – kokybių, už kurių slepiasi ne tik polėkis, bet ir atviros svarstymams mintys.

Paroda veikė iki gegužės 28–birželio 1 d.