Dailė
Dariaus Basčio personalija nėra itin vieša ir profesionaliai propaguojama bei reklamuojama. Jis – žmogus gana kuklus ir savo tapybinę praktiką vertinantis be patoso, aukštų frazių bei niekuo nepamatuotų teorinių-literatūrinių ekvilibristikų. Skulptorius, teatrinių mechanizmų ir butaforijos žinovas imasi teptuko tada, kai norisi tapybinėmis alegorijomis ir metaforomis išreikšti vieną kitą aforizmą, netikėtą mintį ar paralelę. Literatai anksčiau leisdavo tokias gan populiarias dar XX a. „sparnuotų minčių“ knygeles, dabar tas literatūros žanras nunykęs, bet kartais reiškiasi visai netikėtais pavidalais, tokiais kaip Dariaus Basčio nedidelio formato, bemaž kamerinės, staliūginės (čia terminas iš to paties XX a.) tapybos pavyzdžiais.
Galerija „Trivium“ yra viena iš mano itin mėgstamų, konvencijomis ir instituciniais pažadais neįpareigotų erdvių, todėl dažnai vykstu tenai pasidairyti net neabejodama, kad ekspozicija bus kiek kitokia, ne pernelyg pompastiška ar rimta.
Šį kartą Darius Bastys, kaip jam ir įprasta, pasirinkęs kamerinę, o ne rafinuotą institucinę erdvę, eksponuoja per metus sukurtus savo paveikslus – mįsles, kurios kartais, nulemiant netikėtiems siužeto vingiams, išsiplėtoja net iki pasakų žanro pavyzdžių.
Labai rimtai nusitekęs, kiek akademiškas žiūrovas estetas gali sutrikti vertindamas Dariaus Basčio kūrybą, jam gali kilti klausimas, kad kiek suprimityvintas žvilgsnis į tapybinio fotošopo technika kuriamus objektus yra marginalinė kičo apraiška, bet tai būtų paviršutiniškas paklydimas, nes toks jau yra sąmoningas Basčio kūrybinio metodo pasirinkimas – laviruoti tarp meninio vaizdinio keistumo ir hipertrofuotos, dramatizuotos, specialiai suprimityvintos vizualikos.
Socialinis siurrealizmas kuriamas pasitelkiant keisčiausias, apokaliptines vizijas, piktdžiugiškus nutylėjimus ir Hauffo ar lietuviškų siaubo pasakų hibridus. Kasdienės visuomeninės neurozės, isterijos, fobijos sąmoningai sublimuojamos tapybiniame paviršiuje.
Autoriaus iš pasalų neapkaltinsi ir literatūriškumu, jis pats pripažįsta kuriantis istorijas, manipuliuojantis artefaktais, kai rusų klasiko paveiksle šalia grybų kraitelės atsiduria kruvinas peilis arba į lietuvišką peizažą įterpiamas gulintis dramblys („Miegantis ar miręs dramblys lietuviško peizažo fone“, K. Alchimavičiaus paveikslo motyvais), surengiama parazitiškai Vilnių apkėtusių gipsinių angelų medžioklė, kuriama poetinė panegirika mėsos gabalui, kailinė kepurė laikinai guli rami, bet gali pašokti nuo kėdės ir skaudžiai įkąsti... Pseudoromantizmo prisodrintuose Vilniaus peizažuose su mėnesiena ir Gedimino pilimi marširuoja tankai, o naktinėjančius automobilistus grėsmingai pasitinka mistinis grifonas.
Dirbtinės alegorijos, siurrealūs apokaliptiniai vaizdiniai, atominiai debesys – visa tai tikrai atspindi socialinių neurozių krečiamos kasdienybės rimus bei nerimus.
Metaforomis prisodrinti, keistas nuojautas transliuojantys Dariaus Basčio darbai kelia dar vieną gana apčiuopiamą pajautą: vos nusakomą įspūdį, kad ir tu jau visa tai kažkur matei, gal skaitei, o tikriausiai ką nors panašaus sapnavai ir nesupratai. Juk sapnas – tai kelis kartus transformuota, preparuota kasdienė nemalonioji realybė.
Paroda veikė iki vasario 18 d.
Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)
Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 15–20 val.
Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318
