Fragmentiškos sekos

Šiuolaikinių vizualiųjų menų atstovė Julija Pociūtė galerijoje „(AV)17“, Vilniuje, pristato 9-ąją personalinę parodą „Linija“. Operuodama įvairiomis medijomis – objektais, piešimu, šviesa, atspindžiais, fotografija, videomenu – J. Pociūtė pasitelkia savo šeimos istoriją ir sukuria instaliatyvią meninę sceną, skirtą atminties ir laiko sampratai apmąstyti. Autorė supina asmeninės patirties ir kolektyvinės atminties turinius, paversdama juos fikcijos ir realybės santykį permąstančiais vizualiais ekranais.

Du erdvėlaikio taškai, sujungti tarpusavyje, sudaro liniją. Palaipsniui atsiranda koordinatės. Linija brėžia chronologinę seką, ji sieja atskirus momentus, fiksuoja laiko atkarpas. Ji gali turėti pradžią ir pabaigą, tačiau tenka išsiaiškinti patiems, kuri jos koordinatė yra pradžia, kuri – pabaiga. Tai priklauso nuo pasirinktos žiūros perspektyvos. Laiko sampratoje linija nurodo į tėkmę, erdvės – į tam tikrą ribos žymėjimą, stagnaciją. Linijos koncepcijoje gausu įvairialypės žaliavos kūrybai, kuri leidžia atskleisti fundamentalius kolektyvinės ir personalinės atminties samplaikos elementus.

Parodoje aktualizuojamas praeities poveikis dabarties suvokimui, jų santykis, atminties turiniai ir galimos interpretacijos. Nors aliuzijos į miškuose dislokuotus bunkerius, į konkrečias emociškai paveikias Palangos apylinkių vietas yra parodos atspirties taškas, šis politinis-istorinis kontekstas yra daugiau giluminis ir intuityvus, o ne iliustruojantis. Autorė subtiliai brėžia demarkacijos linijas tarp praeities, tikrovės bei įsivaizdavimo, ir leidžia žiūrovui patirti santykį su atmintimi. Kitaip tariant, ji sudaro sąlygas asmeniniam laiko patyrimui ir prisiminimų prigimčiai svarstyti.

Paroda primena pasivaikščiojimą. Vienoje ekspozicinėje erdvėje pristatoma tik videoinstaliacija, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog įėjęs pats patenki į šį miško peizažą. Priešais save matai kamufliažinį veikėją, judantį iš kairės į dešinę. Lėtai. Ir vėl. Ir vėl. Linijiniu principu. Vaizdas itin paveikus, įtraukiantis. Matomoje realybėje ima trūkti nebent garsų ir kvapų: jie yra stiprūs atminties katalizatoriai, tad instaliacijos papildymas šiais elementais atvertų dar gilesnę kūrinio percepciją.

Kitos „(AV)17“ erdvės centre atsiduria fotografiniais fragmentais padengtos medžio lentos. Sutrūkinėję reflektuojantys paviršiai simbolizuoja laiko įtrūkimus, atsirandančius siekiant ką nors prisiminti. Lentos čia vėl nurodo į laiko (praeities) ir tam tikros erdvės (miško) transcendavimą. Fotografuodama menininkė įrašo praėjusio laiko modulius atspindinčiame paviršiuje ir perkelia juos į dabarties vyksmą. Praeities refleksija ir dabarties interpretacija tarpsta viename vaizdinyje, praeitis tarsi po truputį nyksta, tampa nematoma. Aktualizuojama jos reikšmė: atmintis veikia kaip filtras, kuris šį tą ištrina, šį tą palieka kaip nežymų atspindį pasąmonėje. Autorė pasitelkia reflektuojančias medžiagas ir įrašančias medijas dėl daugiasluoksnių atspindžio prasmių: jos tyrimuose sukuriami vizualūs atminties transliavimo ekranai, kuriuose (ne)tiesiogiai dalyvauja ir žiūrovas. Kūrėjo ir suvokėjo atmintis veikia kaip talpykla, kurioje glūdintys ir nuolat besikeičiantys turiniai formuoja meno kūrinio suvokimą. 

Linijos motyvas parodoje tampa kryželiais žemėlapiuose, pažyminčiais raudonas demarkacijos linijas. Linija yra ir spygliuočio lentos, ir erdvės perimetro riba, ir horizontas, matomas pro vertikalias medžių partitūras, ir laiko atkarpa nuo tada ir ten iki dabar ir čia. Linija simbolizuoja tam tikrą atsiskyrimą, atsitvėrimą – galbūt nuo praeities – ir tampa saugumo poreikio riboženkliu.

Praeitis mus pasiekia iš archyvinių įrašų, tekstų, faktinių detalių, fotografijų, tačiau dažnai – iš asmeninių pasakojimų. Turbūt nerastume šeimos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietę skausmingi istoriniai XX a. įvykiai. Tad šios ekspozicijos esmine inspiracija tampa autorės patirtys: atmintis konceptualizuojama ir tampa pagrindiniu meninių tyrimų leitmotyvu. Laiko naratyvas J. Pociūtės kūryboje išskleidžiamas intuityviai ir kartu sąmoningai. Jungdama skirtingus raiškos būdus, menininkė plėtoja praeities, dabarties ir ateities santykį. Ir nors tai leidžia pozicionuoti J. Pociūtę kaip nuoseklią kūrėją, nenutolstančią nuo savo kūrybinės sekos, kiekviena jos paroda atskleidžia kasdienių kūrybinių ieškojimų transformacijas, įneša vis naujų vizualinių ir koncepcinių sprendimų.

Šiame tinkliniame pasaulėvaizdyje linijinė perspektyva tampa veikiau neįmanoma nei privaloma. Suvokti pasaulį chronologiniu principu tampa vis sudėtingiau, nes mes daugiau žiūrime nei skaitome, nes bet kurią akimirką virtualiai galime atsirasti skirtingose epochose, pasitelkę įvairias medijas galime įvairiais pavidalais sugrąžinti praeitį į dabartį ir suteikti jai skirtingų prasmių, konstruoti vis kitas istorijas. Šios galimybės išplečia pasaulio suvokimą, tačiau dėl to mūsų atmintis tampa fragmentiška. Ir kiekvienas suvokėjas ima ieškoti asmeninio praeities kodo, kurį atrasti gali padėti ir meno kūrinys, tampantis kolektyvinės atminties katalizatoriumi. J. Pociūtės paroda „Linija“ turėtų būti suvokiama kaip vienis, kaip asmeninis laiko patyrimas, balansuojantis anapus fikcija grįsto realybės santykio su praeitimi.

Paroda veikia iki gruodžio 9 d.

Galerija „(AV)17“ (Totorių g. 5, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–19 val.