Amputacija ar eutanazija?

Spalio 5 d. „Litexpo“ centre vykusioje parodoje „ARCHzona 2017“ buvo surengtas Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybai Naujųjų Valkininkų ligoninėje „Pušelė“ (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų tuberkuliozės skyrius) skirtas renginys „Paslaptingas švytėjimas“. Pristatyta įspūdinga natūralaus dydžio sienų tapybos kūrinio fragmento kopija – 2,3 x 32 m skaitmeninis atspaudas ant aliuminio kompozito plokštės. Projektą sumanė ir įgyvendino „Vilniaus galerijos“ įkūrėjas Audrius Klimas. Kaip žinia, monumentalioji Žilytės ir Steponavičiaus tapyba, nors ir paskelbta valstybės saugomu objektu, šiandien yra smarkiai suniokota. Jos ilgus metus nesigailėjo nei ligoninės pacientai, nei pastato valdytojai, nemokšiškais remontais taip pat pabloginę kūrinio būklę. Tad verslininko iniciatyva buvo nutarta freską atkurti – kompiuterinėmis programomis „užgydyti“ visas žaizdas, o virtualiame „restauravime“ dalyvavo ir Žilytė.

Šis projektas lyg ir turėtų suteikti šiek tiek optimizmo – galbūt vertingo kūrinio problema bus plačiau išgirsta, o meno kūriniai Lietuvoje vis dažniau taps garbės ir prestižo ženklu? Tegul tai tik kokybiška sienų tapybos reprodukcija, tačiau dabar ji tapo „kilnojama“, ją galima eksponuoti įvairiose erdvėse ir taip skleisti žinią apie unikalų mūsų moderniojo meno šedevrą. „Vilniaus galerijoje“ galima įsigyti ir freskos fragmentų skaitmeninių atspaudų. Tai eilinis įrodymas, kad privatus verslas yra kur kas išradingesnis nei valstybinės institucijos, nuo kurių priklauso tolimesnis sienų tapybos likimas.

Renginio metu kalbėjo projekto iniciatorius Klimas, Ramutė Rachlevičiūtė, Rasa Butvilaitė, Sigutė Chlebinskaitė, Regina Urbonienė, Audrys Karalius. Buvo skaitomos Žilytės ir Steponavičiaus mintys, nukeliančios į romantišką, paslaptingą gamtos, mitų ir autentiškų išgyvenimų pasaulį. Į svaigią meditaciją žiūrovus trumpam panardino Žilvino Landzbergo videoprojekcija su freskos vaizdais. O žiūrovų minioje mačiau šmėžuojant ir drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus sukurtus marškinėlius su Valkininkų sienų tapybos motyvais. Skambėjo komplimentai dailininkų kūrybai, daugelis dalijosi vaikystės prisiminimais apie jų iliustruotas pasakų knygas ir, žinoma, apie vaikų kavinės „Nykštukas“ interjerą.

Vis dėlto džiugesį nustelbė liūdnos Valkininkų sienų tapybos ateities perspektyvos: 2017 m. vasarą Kultūros paveldo departamentas pagaliau skyrė lėšų restauravimo darbams, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija staiga viešai paskelbė, jog „Pušelė“ iki metų pabaigos bus uždaryta. Į sunerimusių dailės istorikų draugijos narių kreipimąsi SAM atsakė, kad ligoninės pastatas bus perduotas valstybės turto fondui, o sutartis dėl restauravimo darbų nutraukiama. Panašų atsakymą gavo ir Lietuvos dailininkų sąjunga, kuri kreipėsi ne tik į SAM, bet ir į LR Seimo kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį, KPD vadovę Dianą Varnaitę. Išeitų, kad ligoninės pastatas netrukus liks tuščias. Kol atsiras naujas jo valdytojas, sienų tapyba ir vėl liks neapibrėžtam laikotarpiui „įšaldyta“. Deja, dažniausiai bešeimininkius statinius nuniokoja vandalai ir jie greitai tampa nebetinkami naudoti.

Naujieji Valkininkai galėtų tapti traukos objektu, nes tai keliais aspektais savita vieta. Ji susijusi su XIX a. carinės Rusijos geležinkelio tinklo plėtra. Apie tai šiandien primena statinių kompleksas, įtrauktas į kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą: mūrinis grakščių formų geležinkelio stoties pastatas, vandens bokštas ir buvęs stoties viršininko namas – dailus medinukas, gausiai puoštas drožinėtomis detalėmis. Vėliau, sovietmečiu, dėl natūralios gamtinės aplinkos ir patogios dislokacijos (šalia ir Vilniaus–Druskininkų plentas) čia buvo viena po kitos steigiamos ir įvairios medicinos įstaigos. Pokariu – respublikinė tuberkuliozės ligų ligoninė, o 7-ajame dešimtmetyje garsaus širdies chirurgo Algimanto Marcinkevičiaus iniciatyva gerokai praplėstuose jos pastatuose įkurtas vienas pirmųjų Lietuvoje kardiochirurginės reabilitacijos centrų (dabar – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro IV stacionarinės reabilitacijos skyrius). Vienas garsesnių šio centro pacientų – skulptorius Stanislovas Kuzma, kurio čia praleistą laiką primena grakštus medinis angelas, stovintis reabilitacijos centro parke.

O vaikų sanatorijos „Pušelė“ pastatų kompleksas, 1970 m. suprojektuotas Eduardo Chlomausko ir Zigmanto Liandzbergio, nuostabaus dzūkiško pušyno apsuptyje buvo kone renesansinis sovietmečio projektas, dar ir šiandien stebinantis savo užmojais – didžiulis gyvenamasis korpusas, erdvios bendrosios patalpos, lauko baseinas, išpuoselėti gėlynai, miško takai. 1969–1972 m. būtent čia Žilytė ir Steponavičius nutapė 12 paveikslų sienų tapybos ciklą kelis sanatorijos korpusus jungusioje galerijoje – koridoriuje. Po nepriklausomybės atkūrimo dalis „Pušelės“ komplekso pastatų buvo palikti likimo valiai. Taip sunyko milžiniškas keturių aukštų statinys. Vietos valdžia ne kartą skelbė, kad jį nugriaus. Renginio metu architektas Karalius garsiai stebėjosi, kaip galima buvo šitaip apleisti ir nusiaubti vertingą lietuviškojo modernizmo architektūros kompleksą, jautriai įsiterpusį į gamtą. Retorinis klausimas – kodėl iki šiol neturime politikos, tvarkos, kuria vadovaujantis būtų galima tokius statinius išgelbėti?

Tiesa, buvusiame sanatorijos komplekse šiandien dar rusena gyvybė – keletą jo korpusų prieš gerą dešimtmetį užėmė vaikų globos namų „Spengla“ globotiniai. Tačiau pagal naują valstybės socialinę politiką vaikai pamažu iš čia iškeliauja į šeimynas. Kituose statiniuose, kurie, beje, yra maždaug prieš penketą metų renovuoti už ES lėšas (kokybiškai apšiltinti fasadai, pakeisti langai, atlikti vidaus remonto darbai) veikia „Santaros“ klinikų vaikų tuberkuliozės skyrius „Valkininkų pušelė“, kurią netrukus ir ketinama uždaryti.

Dar 1981 m. Žilytė ir Steponavičius patys atliko einamuosius sienų tapybos tvarkymo darbus. Kūrinys tais laikais buvo atitvertas apsaugine tvorele ir, atrodo, niekam nekilo ranka jo gadinti. Tačiau pastarieji keli dešimtmečiai tapo sienų tapybos niokojimo laikotarpiu, ypač – į „Pušelės“ patalpas persikėlus vaikų globos namų gyventojams. Freskos figūroms tarsi susimokius braižyti, gadinti veidai, ypač – akys... Liūdna pripažinti, tačiau tomis išbraižytomis akimis į mus šiandien žvelgia vaikai iš asocialių šeimų. Kitas klausimas – gydymo įstaigos personalo požiūris į meno kūrinį.

Pasak Kultūros paveldo departamento Alytaus skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės Margaritos Janušionienės, buvusiuose sanatorijos pastatuose yra ir į kultūros vertybių registrą neįrašytų, bet svarbių mūsų dailės istorijai kūrinių – tai Vlado Vildžiūno plytų reljefas (jo faktūra apgadinta nudažius aliejiniais dažais, tačiau teoriškai jį įmanoma sutvarkyti), taip pat erdvinių Aldonos Ličkutės-Jusionienės keramikos darbų. Deja, kadangi šie kūriniai taip pat liks ištuštėjusiose patalpose, jų likimas neaiškus.

Naujuosiuose Valkininkuose būtų ką parodyti ir papasakoti, nes šioje vietoje itin glaudžiai susipynė kultūros ir medicinos istorija, praėjusio laikotarpio statiniai ir vertingi meno kūriniai. Kai šiandien norima visa tai vienu mostu atskirti, kalbant medicinos terminais, procesas atrodo kaip negailestinga amputacija... Ne kartą buvo išsakyta nuomonė, kad freską derėtų apskritai perkelti į tinkamą vietą, kad ir į Nacionalinę dailės galeriją, tačiau KPD lėšų buvo numatyta tik jos tvarkymo darbams. Kita vertus, nors nei Varėnos rajono valdžia, nei ligoninės pastato valdytojai iki šiol nerodė nykstančiam kūriniui deramo dėmesio, situacija gali būti pataisoma – reikėtų šviesti vietos bendruomenę, kalbėtis su atsakingais vietos valstybės tarnautojais, kad šie suvoktų, jog disponuoja neeiliniu, vertingu ir patraukliu monumentaliosios dailės kūriniu.

Pasirodo, „Pušelės“ uždarymas yra susijęs su Pasaulio sveikatos organizacijos nurodymais, kurie pradėti įgyvendinti ir Lietuvoje – tai tiesiogiai stebimo trumpo gydymo kurso (directly observed treatment short course, sutrumpintai – DOTS) paslaugos. Įgyvendinant šią strategiją, 60 šalies savivaldybių pradės veikti tokie kabinetai. Ligoniai, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, turės lankytis DOTS kabinete ir, stebint sveikatos priežiūros specialistui, išgerti jam skirtus nemokamus antituberkuliozinius vaistus. Esą „Pušelėje“ stacionarizuojami vaikai, turintys latentinės tuberkuliozės formą, t.y. gydomi nesergantys ir negalintys užkrėsti aplinkinių asmenys; tai neracionalu. Tačiau sudėjus kartu šios istorijos aplinkybes, taip pat ir sienų tapybos problemą, akivaizdu, jog ligoninės uždarymas – skubotas, be jokio tolimesnių veiksmų plano. Lieka neaišku, kodėl renovuotose „Pušelės“ patalpose negalima įkurti tokio kabineto? Pagaliau miglota ir pati naujoji tuberkuliozės gydymo politika, nežinia, ar ji tikrai tinka suvargusiai dabartinei mūsų valstybei su sparčiai nykstančiais ir degraduojančiais mažesniais miesteliais ir kaimais. Ligoninės uždarymas ir vertingo meno kūrinio „įšaldymas“ greičiau atrodo kaip „profesionalų vyriausybės“ skelbtų ateities gairių, pagal kurias regionų ir kultūros reikalai Lietuvoje turėjo tapti vienais svarbiausių, parodija...

Kai 2014 m. su Aiste Kisarauskaite svečiavomės pas Birutę Žilytę, dailininkė prisiminė pirmąjį ką tik įkurtos tuometinės sanatorijos „Pušelė“ vyriausią gydytoją Kazimierą Jončį: „Tai buvo žmogus, kuriam iš tikrųjų rūpėjo jo darbas, jis mus labai palaikė ir degė noru puoselėti sanatoriją, kad vaikams čia būtų gražu ir gera.“ Medicinos įstaigos vadovai, personalas, pagaliau vietos bendruomenė patys turi susiprasti, aktyviau kovoti, kad kūrinys būtų atgaivintas. Nes jei valdžios institucijos jau ėmėsi amputacijos, netrukus gali sekti ir eutanazija – tylus pastato ir sienų tapybos numarinimas.

Freskos akivaizdoje kyla klausimų ir ateičiai, juolab kad kitąmet turėtume iškilmingai švęsti nepriklausomos valstybės šimtmetį... Nejaugi taupymas arba optimizacija, taip primenanti sovietinę kolektyvizaciją, ir šio proceso metu paminamos aukščiausio lygio meninės vertybės ir visuomenės interesai yra artimiausia Lietuvos ateities perspektyva?