Už komforto zonos

Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.

Kaip sako pati Sigita, naujausia jos paroda pritraukė įvairių nuomonių, komentarų. Joje plėtojama pabėgėlio, tremties tema veikia it stipri trauka, ir panašu, kad sulaukia prieštaringų nuomonių, vertinimų kur kas daugiau nei ankstesni, labiau Sigitos braižui įprasti kūriniai. Menininkės mąstymo ir tapybos manieros posūkis gana gerai atsispindi pačioje ekspozicijos struktūroje – kairėje galerijos salėje, kur įsikūrę tradicinių krikščioniškos ikonografijos tremtinių ir pabėgėlių atvaizdai, įsiterpia ir motyvai su mūsų dienų bedaliais, keliaujančiais į Europą iš Artimųjų Rytų. O dešinė salė įsuka į nesibaigiančių klausimų ir apmąstymų ratą. Čia Maslauskaitė atvirai rodo paveiksluose įkūnytų atvaizdų genezę – laikraštinius, internetinius karo Artimuosiuose Rytuose vaizdus. Daugelis jų – matyti ir atpažįstami, kaip kad jūros pakrantėje suklupęs vyras, pakėlęs rankas į dangų, dėkojantis už tai, kad rizikingos kelionės metu liko gyvas. Arba – žiniasklaidos karo Sirijoje simboliu pakrikštytas berniukas, dulkėmis ir krauju paženklintu veidu, kurį tikriausiai jau žino kone visas pasaulis. Naujoji pabėgėlių, karo kankinių ikonografija Sigitos paveiksluose yra glaudžiai susijusi su ankstesnių kūrinių idėjomis ir potekstėmis. Sąsajos atskleidžia temos aktualumą ir amžinumą – tai ne tik karo, bet ir vidinio nerimo genamas pabėgėlis, ligos, politinių pažiūrų ar lytinės orientacijos, individualaus mąstymo, prieštaraujančio daugumai, auka. Tačiau didžiulių drobių tapybos kalba, pati tapymo maniera keičiasi. Riebią, pastozinę tapybą keičia šiurkštesni, tarsi švitriniu popieriumi perbraukti paviršiai. Ryškėja anglimi brėžiamas kontūras, nerami, gyvybinga linija, atvaizdams suteikianti trapumo, laikinumo pobūdį, o apmąstymams apie namus praradusius mūsų amžininkus – tarsi eskizinį, juodraštinį pavidalą.

Kartu tapytoja čia įklimpsta į sudėtingą diskusiją su pačiu atvaizdo fenomenu. Žinoma, vienas iš projekto tikslų – parodyti lyg atvira žaizda žiojintį dabarties individo ir visuomenės informacinį „zombėjimą“. Maksimaliai prie mūsų priartinti karo įvykiai ir sulaužyti likimai iš televizorių ir kompiuterių ekranų liejasi išvien su reklamos, kitos bukinančios vaizdinijos jūromis ir tampa tarsi nebe tokie baisūs ir svarbūs. Tačiau Sigita, kalbinta parodoje, nuolat kartojo ir retorinį klausimą – kas iš to, siekdama pati sau atsakyti, kas atsitiko ikoninius pasaulio suirutės vaizdus perkėlus į sąlyginę paveikslo tikrovę – ar jie, kaip kadaise baiminosi Bizantijos ikonoklastai, iškreipia tiesą, tampa betiksle jos kartote, pirminio, t.y. tikrojo vaizdinio simuliakrais, ar šis veiksmas turi kokią nors prasmę... Tapytojos abejonę ir parodos paveiksluose nuolat iškylančią ambivalentiškumo, dviprasmybės mintį vertinant žiūrovo akimis, pats jos pasirinkimas neabejotinai prasmingas. Asmeniškai bendraudama su „tikrais“ pabėgėliais ir mėgindama pažvelgti į savo kūrybą iš šalies, Maslauskaitė neįkyriai teigia, jog nereikia apibendrinti vertinant naujausias pasaulio aktualijas. Karo aukos, pabėgėliai ir tremtiniai neturi tapti nei idealizavimo, nei demonizavimo objektais, o abejonė yra bene tiesiausias kelias į sudėtingų problemų sprendimą. Beje, Sigita parodoje pasitelkia ne tik abejojimą, bet ir sveiką ironiją – juk jos pavadinimas primena vieną garsiausių „Boney M“ šlagerių, ir tai asocijuojasi ne su kančia ir baime, o su utriruotu popscenos džiugesiu – blizgiais apdarais, lanksčiais kūnais, erotiškais judesiais...

Simbolinę, o kartais ir ironišką reikšmę Maslauskaitės projekte įgyja ir pertvara. Šiuo atveju menininkė interpretuoja ir Korano ištarmę, kuria vadovaujantis plito tam tikri musulmonių aprangos, viešo elgesio „kodai“. Trečio galerijos aukšto salėje išeksponuota videoinstaliacija, kurioje rodomos dvi paralelinės tikrovės, du filmai, taigi, ir dvi Sigitos, nes abiejuose filmavosi ji pati, įvairių populiariausių Lietuvos turistinių vaizdelių fone. Tik viename – kaip „normali“ europietė, o kitame – apsigaubusi juodu nikabu. Šio tipo musulmoniškas moterų drabužis dengia kūną nuo viršugalvio kone iki pėdų. Jį dėvint, stebėti aplinką galima pro siaurą plyšelį akims. Tačiau menininkė sako, kad apsivilkusi šį drabužį jautėsi nepaprastai gerai – esą juodas audinys atriboja nuo pasaulio, leidžia pasijusti saugiai ir kartu intymiai. Tai, ko gero, atsispindi ir pačiame kūrinyje – ten, kur Sigita nesislapsto po juodu šydu, ji, statiškai pozuodama prieš kamerą, atrodo mažumėlę įsitempusi, sutrikusi. Tuo tarpu Sigita su nikabu yra neperprantama, paslaptinga, kažkokia itin įtaigi ir užburianti...

Kalbėdamos su menininke greta jos parodos darbų, atradome dar vieną raktą į naujausius jos kūrinius. Prisiminėme Mariją Teresę Rožanskaitę ir jos drąsą vaizduoti visai nemeniškus dalykus – vienišą senatvę, žmogaus kūno ir agresyvios technikos sandūrą, ligos apraiškas kūno materijoje (gal čia „kaltas“ tas nikabas, primenantis Rožanskaitės nutapytą čečėnę). Beje, po Rožanskaitės kūrybos, kurios unikalumas juk tik visai neseniai buvo giliau įvertintas parodose, leidiniuose, proveržio panašių vaizdų ir temų lietuvių šiuolaikinėje dailėje nelabai tepadaugėjo. O Maslauskaitės Babilonijos pabėgėliai ir tremtiniai taip pat nebyliai kviečia ne tiek reikšti užuojautą, solidarizuotis, kiek paklausti savęs – kas esi ir kodėl...

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.

LDS Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.