7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vardan idėjos

Pokalbis su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte

Paulina Blažytė
Nr. 18 (1212), 2017-05-05
Dailė
Keramikė Bronė Baukutytė ir grafikė Veronika Šleivytė dailininkių parodoje . 1937 m. Ievos Burbaitės nuosavybė. Nežinomas fotografas
Keramikė Bronė Baukutytė ir grafikė Veronika Šleivytė dailininkių parodoje . 1937 m. Ievos Burbaitės nuosavybė. Nežinomas fotografas

Balandžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, skirta pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečio paminėjimui. Parodoje aprėpiamas platus tuometinės moterų kūrybos kontekstas – nuo žinomiausių dailininkių iki asmenybių, apie kurias informacijos beveik neišlikę; nuo tapybos darbų iki grafikos ar taikomosios dailės objektų. Apie „Asmeniška“ atsiradimo ištakas, įgyvendinimą ir moteris menininkes kalbamės su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte.

 

Šia paroda minimas pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-metis. Kaip ir kada išsivystė sumanymas surengti „Asmeniška“?

Ieva Burbaitė: XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininkių veikla ir kūryba domėjausi ne vienus metus, o moksliniai tyrimai „sugulė“ 2016 m. pavasarį Vilniaus dailės akademijoje apgintoje menotyros krypties disertacijoje „Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938–1940) veikla ir jos kontekstai“. Mintis apie 1937-ųjų parodos paminėjimą man buvo kilusi ir anksčiau, galvojau, kad būtų galima konceptualizuoti parodą, įtraukiant ir šiuolaikinę Lietuvos dailininkių kūrybą. Imponavo Laimos Kreivytės kuruotos parodos „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“ galerijoje „Vartai“ pavyzdys. Tai buvo ekspozicija, skirta Pirmosios lietuvių dailės parodos 100-mečiui paminėti, joje „kalbėjosi“ XX amžiaus pradžios dailės klasikų darbai, pasiskolinti iš privačių kolekcijų, ir šiuolaikinės dailės kūriniai.

Vis dėlto moterų parodos idėją projektavau labiau savo galvoje... Kai Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė pasiūlė kuruoti tarpukario Lietuvos moterų dailės parodą, atsisakyti negalėjau. Kadangi parodą planuota atidaryti 2017 m. pavasarį – abejonių nekilo, norėjosi pristatyti visuomenei ne tik bendrą XX a. pirmosios pusės dailininkių kūrybos kontekstą, bet ir priminti apie svarbų meninį ir visuomeninį įvykį 1937-aisiais, kai Kaune įvyko pirmoji dailininkių paroda, kurios 80-metį šiemet minime. Iki šiol tokio masto tarpukario Lietuvos dailininkių kūrybos pristatymo nebuvo. Tiesa, paroda tradicinė. Bet tuo pačiu metu galerijos erdvėse pristatoma ir Benedettos Carpi de Resmini su Laima Kreivyte kuruojama feministinė paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“. Manau, svarbu, kad parodų lankytojai gali pamatyti ir ikoniniais jau tapusius šiuolaikinių Lietuvos dailininkių darbus.

 

Parodai skirtoje spaudos konferencijoje minėjote, kad maždaug pusė eksponuojamų kūrinių surinkti iš privačių asmenų kolekcijų, dailininkių šeimų. Kaip sekėsi derybos dėl darbų su menininkių artimaisiais? Kaip šie reagavo į rengiamą parodą?

Norėčiau patikslinti, kad iš privačių rinkinių į parodą atkeliavo ne tokia jau didelė kūrinių dalis kiekybės atžvilgiu. Tačiau kokybės – tai bene pusė parodos vertės. Jeigu ne privatūs skolintojai, tegalėtume parodyti 6 moterų sukurtas skulptūras, dabar jų rodome 14. Muziejų paskolintus kūrinius papildo dailininkių tapybos darbai ir piešiniai iš privačių rinkinių. Dėl parodoje eksponuojamų kūrinių skolinimo didesnių problemų nekilo. Esu dėkinga dailininkių artimiesiems, taip pat kolekcininkams už jų geranoriškumą.

 

Konferencijoje taip pat užsiminėte, jog už 1937 m. parodoje parduotus darbus menininkės negavo atlygio. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį nesusipratimą?

Iš 1937-ųjų parodos, kurioje eksponuota kone 300 moterų darbų, Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dabartinis Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus) įsigijo 4 kūrinius: Černės Percikovičiūtės tapytą portretą „Draugė Judita“, Agotos Kizevičiūtės linoraižinį „Žvejai“, Veronikos Tarvydaitės gratažą „Motina“ bei Domicelės Tarabildienės skulptūrą „Kūrybos madona“ (visus juos galima pamatyti parodoje „Asmeniška“). Pasak spaudos pranešimų, privatūs asmenys iš ekspozicijos nupirko daugiau nei 50 darbų (19 paveikslų, 16 keramikos, 8 skulptūros, 6 grafikos ir 3 metalo plastikos darbus). Už parduotus kūrinius organizatorės gavo beveik 3020 litų. Archyviniuose dokumentuose užfiksuota, kad parodos dalyvės prašė Moterų talkos valdybos bent dalį gauto atlygio skirti dailininkės Marcės Katiliūtės paminklo pastatymo arba jos monografijos leidybos darbams. Vis dėlto Moterų talkos komiteto valdyba neatsižvelgė į dailininkių prašymą. Gautą pelną jos pasiliko sau kaip atlygį už parodos organizavimą. Išlikęs įrašas, kad „dailininkės buvo sukviestos parodon biznio tikslais, o ne idėjos...“ – intriguojantis, bet nenorėčiau jo suabsoliutinti. Neturėtų būti užmirštas rengėjų siekis parodyti dailininkių kūrybos įvairovę ir, kaip rašyta spaudoje, sudaryti galimybę visuomenei „įvertinti lietuvę moterį mene“, o dailininkėms – „užsirekomenduoti savo darbais“.

 

Kaip jūs manote, kas imponavo skirtingoms menininkėms? Ar pastebite kitų kūrėjų (galbūt ir užsienio) įtakas jų darbuose?

Žinoma, stilistinės įtakos juntamos ir tą įžvelgė dailininkių amžininkai. Pavyzdžiui, 1937 m. parodos recenzijose Natalijos Luščinaitės-Krinickienės (1903–1998) skulptūroje „Nemuno ir Neries santaka“ (1936) ne vienas apžvalgininkas įžiūrėjo Auguste’o Rodino kūrybos inspiracijas. Galima prisiminti Marcės Katiliūtės susižavėjimą Vincento van Gogho tapybos maniera ir spalviniais deriniais. Ekspozicijoje galima apžiūrėti futuristinio stiliaus Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės piešinius. Matau panašumų tarp Domicelės Tarabildienės kostiumų eskizų Valstybės teatro dramos spektakliui vaikams „Aliutės sapnas“ ir Bauhauzo mokyklos teatro dailininko Oskaro Schlemerio „Triadinio baleto“ (1922) veikėjų kostiumų. Tarabildienės fotografiniai autoportretai dažnai buvo kuriami kaip jau egzistuojančių kūrinių ar fotografijų išradingos citatos. Galėčiau dar ilgai pasakoti... Mokytojai, autoritetai, meniniai stiliai ir kryptys daugiau ar mažiau veikė, inspiravo dailininkų kūrybą, ne tik moterų. Kitaip ir būti negali, juk jos nebuvo izoliuotos nuo meninės aplinkos, jos mokėsi, kai kurios keliavo ar tobulino žinias dailės mokymo įstaigose Prancūzijoje ar Italijoje.

 

Kas jus labiausiai žavi moterų kūrybos 1918–1940 m. kontekste? Galbūt turite savo menininkę favoritę?

Pirmiausiai man įdomūs procesai ir reiškiniai, pavyzdžiui, Lietuvos dailininkių konsolidacijos momentas. Būtent po 1937 m. moterų parodos, įvertinusios kolektyvinės veiklos pranašumus, dailininkės ėmė svarstyti idėją steigti organizaciją, kuri skatintų ir viešintų jų kūrybą, gintų profesinius interesus. Šių tikslų ėmėsi 1938–1940 m. veikusi Lietuvos moterų dailininkių draugija, jungusi didžiumą Lietuvoje kuriančių dailininkių. Įdomios kūrinių atsiradimo istorijos, amžininkų vertinimas, diskusijos. Trumpai tariant, man svarbus darbo sukūrimo, jo funkcionavimo kontekstas, dėl to ir šioje parodoje prie kai kurių darbų yra pateikiamos istorijos apie autorę, kūrinio kilmę ar pavaizduotą motyvą.

Šios parodos kontekste man imponuoja Irenos Pacevičiūtės tapyba, apie kurią mažai težinome. Kauno meno mokyklos absolventės drobės išsiskiria monumentalumu, o tapybos stilistika – sąsajomis su vokiškąja „naujojo daiktiškumo“ tarpukario neoklasicizmo atmaina. Per parodos atidarymą sužinojau, kad viename privačiame interjere yra jos tapyta didelio formato drobė (moters portretas). Įdomu, nes Pacevičiūtės kūrinių išliko nedaug, vos keturi paveikslai saugomi didžiuosiuose Lietuvos muziejuose.

 

Klausimas parodos architektei Marijai Repšytei. Kitaip nei tapybos darbai, kurie, kaip įprasta, kabinami ant sienų, piešiniai, grafikos darbai, fotografijos ir kt. eksponuojami ant įvairių formų stalų. O štai nuorodos į 1937 m. ekspoziciją Kaune rodomos pasitelkiant projektorių. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Marija Repšytė: Nacionalinės dailės galerijos pakviesta sukurti savo pirmąją parodos architektūrą, nusprendžiau peržiūrėti visas ankstesnes parodas didžiojoje galerijos salėje. Pirminis tikslas – atsisakyti pompastiškumo ir siekti, kad architektūriniai elementai (sienelės, salos, stalai, postamentai) būtų tik priemonė rodyti kūrinius. Buvo įdomu, ar nenaudojant perimetrinių salės sienų galima sutelkti dailininkių darbus salės viduje. Tradiciškai 12 salėje perimetrinės sienos visada naudojamos eksponuojant kūrinius. Stengiausi išvengti vizualaus parodų šioje salėje kartojimosi. Siekiau paprastumo ir kartu norėjau sukurti šios parodos įspūdį. Svarbiausia buvo rasti būdą parodyti būtent šių dailininkių kūrybą, o darbams rasti savitą ir logišką vietą, sudaryti sąlygas įdomiam kūrinių dialogui.

 

Kaip parodyti šiandien tų laikų kūrinius? Menininkės kūrė kamerinius, nedidelius darbus, todėl kaip ir tais laikais tapyba rodoma ant sienelių. Sienelės veikia erdvėje kaip objektai, kurie matomi iš visų pusių, kaip ir skulptūra parodoje ar kūriniai ant stalų. 1937-ųjų paroda buvo suneštinė, vyko Lietuvių–prancūzų draugijos patalpose. Kamerinę, asmenišką atmosferą buvo siekiama atkurti ir čia. Stalai dėliojami erdvėje įvedant horizontalę. Vertikalių, horizontalių ir skirtingų krypčių atsiradimas formuoja pokalbį, ritmą kūriniams. Stalų dizainas, formos ir dydžiai sugalvoti būtent šiai parodai.

 

Svarbus buvo žiūrovas. Labai norėjau, kad jis asmeniškai galėtų išsirinkti savo buvimo vietą ir žiūrėjimo kryptį, kad susirastų savo kūrinį. Žiūrovas, stovėdamas prieš parodos salės perimetrinę sieną, būna tik su paveikslu ir siena, taip darydami architektai ir kuratoriai tarsi nurodo, kaip reikia žiūrėti į kūrinį. Mūsų panaudotas sienelių „išmėtymas“ suteikia žiūrovui galimybę pasirinkti, į ką ir kaip žiūrėti. Šioje, taip išdėstytoje situacijoje susitinkama ir su kitais žiūrovais. Toks metodas pritaikytas ir grafikos staluose, kūriniai išdėlioti abiejose stalo pusėse.

 

Balkono sienoje naudojama projekcija – praktinis ir vizualinis sprendimas. Nėra išlikę daug originalių fotografijų iš 1937 m. parodos. Jeigu jas būtume spausdinę ant popieriaus ir eksponavę parodoje, kurioje rodomi tik originalūs kūriniai, falsifikuotume praeitį. Pagalvojau, kad jei viskas bus vaizduojama pusšešėlyje, tuomet projekcija taps šviesos šaltiniu ir kartu transliuos vaizdą. Šios parodos kūrimas – tai ypatinga patirtis, kaip pokalbis su parodos kūriniais architektūroje ir tarsi susitikimas su kūrinių autorėmis, originaliomis, ironiškai keistomis ir stebinančiomis „tarpukario“ vaizduote.

 

Kalbino Paulina Blažytė

 

Paroda veikia iki birželio 4 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., sekmadieniais 11–17 val.

Keramikė Bronė Baukutytė ir grafikė Veronika Šleivytė dailininkių parodoje . 1937 m. Ievos Burbaitės nuosavybė. Nežinomas fotografas
Keramikė Bronė Baukutytė ir grafikė Veronika Šleivytė dailininkių parodoje . 1937 m. Ievos Burbaitės nuosavybė. Nežinomas fotografas
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.