Dingęs Vilnius (Užupis)

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...

Viskas buvo taip – lygiai prieš dešimt metų Rūta, būdama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos absolvente, nutapė baigiamųjų darbų ciklą „Užupio kiemai“ (darbo vadovė – Vida Sevrukienė). Sodrios, ekspresyvios kompozicijos, matyt, krito į akį taip ir nenustatytam meno kūrinių vagiui (-ims), kuris sugebėjo pagrobti ir visus septynis Rūtos paveikslus, ir tapytojo, šios  mokyklos mokytojo Kristijono Miliūno personalinę tapybos parodą, skirtą mokyklos bendruomenei. Į neeilinius įvykius buvo reaguota rimtai – į mokyklą atvyko policija, vagystę tyrė kriminalistai, greičiausiai ne kasdien susiduriantys su panašiais nusikaltimais... Uniformuoti svečiai mokytojų kambaryje kraipė galvas, fiksuodami informaciją apie dingusius kūrinius, o į juos nuo sienos oriai žvelgė Justinas Vienožinskis (1936 m. autoportreto reprodukcija). Ironiškai tąkart nuskambėjo ir dialogas apie pavogtų darbų vertę, t.y. kiek jie galėtų kainuoti juodojoje meno kūrinių rinkoje...  

Per dešimtį metų praradimo skausmas, ko gero, apmalšo. Be to, per tą laiką jauna menininkė spėjo daug nuveikti – baigė Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros bakalauro studijas, įgijo tapybos katedros magistro diplomą, surengė personalinių parodų, dalyvavo jungtinėse ekspozicijose, pradėjo studijuoti meno terapiją. Rūta pasirinko anaiptol ne visų meno profesionalų geidžiamą dailės mokytojo darbą – dirba sostinės „Vilnios“ vidurinėje mokykloje, ir, kaip pati sako, darbas su vaikais jai labai tinka ir patinka.

Autorė minėjo, kad pastarąjį dešimtmetį patyrė ir skaudžių asmeninių išgyvenimų. Jie privertė kuriam laikui atidėti, „suspenduoti“  kūrybinę veiklą ir gydyti sužeistą sielą, ieškoti gyvenime atspirties taškų, susitaikyti su praradimais. Tačiau galų gale dingusių vaikystės tapybos darbų miražas paskatino atsukti laiką atgal ne tik atmintyje, bet ir „fiziškai“ atkurti, t.y. iš naujo nutapyti visus septynis nežinia kur iškeliavusius kūrinius apie Užupį.

Taigi, praradimas tapo kūrybine paskata, kuri Rūtą vėl atvedė į „gimtąją“ Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Šių metų kovo 28 d. ji atidarė 2017 m. sukurtų tapybos darbų parodą „Užupio kiemai II“ mokyklos pirmojo aukšto koridoriuje, lygiai toje pačioje vietoje, kur kadaise kybojo pavogtoji tapybos kolekcija. Nors ir stengdamasi rekonstruoti pražuvusių darbų kompozicinę struktūrą ir dar kartą atgaivinti tuos pačius konkrečius Užupio architektūros motyvus, autorė laikėsi nuo jų ir tam tikro „protingo“ atstumo, kurdama seno –  naujo, buvusio – esamo, menamo – tikro  tapybos kūrinių ciklo intrigą.

„Senasis“ arba pirmasis Rūtos Užupis buvo nutapytas gana sodriai ir gaivališkai, atskleidžiant amžinai jaudinantį apšiurusių jo kiemelių grožį su išsiklaipiusiais mediniais namiūkščiais, į vešlias piktžoles žvelgiančiais langais, čia pat besiplaikstančiais skalbiniais, metalinėmis lauko pašto dėželėmis, suvertomis į ilgas eiles, lyg karoliai, į paslaptingus užkaborius vedančiais laiptais ir t. t. Kažkuo primena ekspresyvius, paslaptingus ir net kiek pavojingus Mindaugo Skudučio paveikslų senamiesčio kampelius... Tuo tarpu „naujoji“ Užupio kiemų versija nutapyta beveik achromatiniais tonais, tepant pilkšvą ar balkšvą dažą šimtais subtiliausių atspalvių. Išblukusiuose vaizduose tik kartkartėmis prasimuša švelnūs rusvi, melsvi potėpiai. Dar pirmajame cikle tarp sūkuriuojančių spalvinių dėmių atsiverdavo ir tušti, neužtapyti drobės plotai, sustiprinantys motyvo gyvybingumą ir betarpiškos tapybinės kalbos įspūdį. O šiųmečiame baltas, dažo nepaliestas paviršius tampa dar svarbesnis, nes padeda sukurti laiko naikinamo arba – „prikelto“, atgaivinto vaizdo įspūdį.

Tačiau dar kartą, tik šiek tiek kitaip nutapyti tuos pačius motyvus kūrybingam menininkui, ko gero, būtų visai neįdomu. Tad ir Rūta savo paveikslus pavertė autobiografine novele ar net romanu... 2017 m. sukurtuose darbuose menininkė sąmoningai kliovėsi grafinio vaizdo tendencija (ji buvo kur kas mažiau pastebima dingusiuose), kuri atspindi jos patirtį, įvykius, ištikusius per pastarąjį dešimtmetį. Ne veltui balti, neužtapyti drobių plotai slenka per jas horizontaliomis ir vertikaliomis juostomis. Todėl paveikslai tampa tarsi brokuotais fotografiniais kadrais ar skaitmeniniais šilkografijos atspaudais su rastro pėdsaku. Autorės asmeninio gyvenimo šviesos eilutės tarsi televizoriaus ekrane kažką mums parodo, tačiau ne iki galo... Jose vaizdas nebe tapomas, o piešiamas subtiliomis trapiomis linijomis.

Užsiminus apie fotografiją, reikia paaiškinti, kad jos vaidmuo Rūtos projekte labai svarbus. Tik ne kaip medijos, o kaip laikmenos, vaizdinio „įrodymo“.  Prieš dešimtmetį Rūta apėjo „savo“ kiemus su fotoaparatu. Tapant šie vaizdiniai padėjo komponuoti, perteikti specifinį Užupio aromatą. Buvo nufotografuoti ir patys tapybos darbai. Taigi, jie tarsi ir nedingo, o persikėlė į virtualų, neapčiuopiamą būvį, kaip mūsų visų svarbūs ir mažiau reikšmingi išgyvenimai...

Šiemet menininkė dar kartą pakartojo kelionę su fotoaparatu, aplankiusi tuos pačius Užupio kiemus.  Keista, bet Rūta tvirtina, kad jie liko beveik nepasikeitę: neužrakinti, prieinami visiems prašalaičiams, jaukiai aptriušę ir neiščiustyti... Taip paroda išprovokavo ne tik egzistencinių, bet ir „utilitarių“ klausimų. Na kaip čia taip? Vadinasi, Užupis ne taip sparčiai, kaip senamiestis, „konvertuojamas“ į patrauklią nekilnojamojo turto prekę? Galbūt naujieji kapitalistai dar tik taikosi į šias vietas? Parodos atidaryme menininkė neoficialiai pažadėjo, kad dar po dešimties metų vėl eis tikrinti ir tapyti Užupio kiemų, ir galbūt parodys savo darbus dailės mokykloje. O mes, šiųmetės parodos žiūrovai, jau galėsime kartu su autore pasimatuoti nemažą laiko atkarpą ir sau...