Prieš paspaudžiant mygtuką

Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 spalvos sekundės“ – pristatytas Šiuolaikinio meno centro parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fotografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.

Į parodą galima žiūrėti kaip į gražią abstrakciją – XXI amžiaus atsakymą Pietui Mondrianui. Tačiau apžiūrinėjant monolitus Eleanor Margolies balsas „aprašinėja“ fotografijas (angliškai, tad šios kalbos nemokantiems paroda iš dalies neprieinama). Jos visos skamba panašiai: dykumos smėlis, žydras dangus, juodu kombinezonu apsivilkęs budelis, akių nesimato, žvelgia kažkur į šoną, pakreipęs galvą, ištiestoje rankoje laiko ginklą, klūpi ar stovi oranžiniu kombinezonu vilkintis vyras, peilio ašmenys liečia jo kaklą. Fotografijose veiksmas sustabdytas tuo momentu, kai dar nieko neįvyko. Nors gal ne viską išklausiau – suvedus Šerpytytės naudotą „ISIS beheadings“ į internetinės paieškos sistemą, ekranas išsprogsta panašiais vaizdais, sudarytais iš stambių juodos, smėlinės, žydros ir oranžinės spalvų dėmių. Bet kai kuriose fotografijose egzekucija jau įvykusi, kruvina galva padėta kniūbsčiai aukai ant nugaros. Tačiau net ir tokiu atveju žodinis vaizdo išpasakojimas skambėtų raminamai, nes įvardijant kiekvieną nereikšmingą detalę, nugaros išlenktumą ar praskrendantį paukštį percepcija sulėtėja, o vaizdas smogia iškart – kaip ir tie Šerpytytės statiniai-monolitai.

Taigi švytintys spalvų blokai ir pasakojamas vaizdas vienas kitą papildo ir vienas kitam prieštarauja. Tačiau nė vienas segmentas „nežino“ tiesos. Balsas keičia „nekaltų“ stačiakampių prasmę ragindamas juose įžvelgti dabar vykstantį siaubą, sukuria įvykio laiką aplinkui šį momentą, kai aš čia stoviu. O monolitai išplečia teiginį į visų laikų, visų žmogaus nusikaltimų, kančių, aukojimų ir išganymų refleksiją – kaip stikliniai obeliskai. Jie statomi iš to, kas vyksta kitur, nors paradoksaliai yra visada po ranka – atsiranda vos pajudinus pirštą, paspaudus pelės mygtuką. Balsu pasakojami ir spalvotų stačiakampių atstovaujami vaizdai yra mūsų kasdienybė, kurią norisi nutylėti – juk rašydama šį straipsnį tą nuotraukų stendą ekrane uždengiu iliuziškai baltu popieriaus lapu. Į jas pažvelgiau tik apibendrintai, neatsiversdama nė vienos. Kartą mačiau ir užteko – prisimenu visam laikui, kiekvienoje – tas pats pranešimas.

ISIS konstruoja egzekucijas kaip spektaklius specialiai vakariečiams. Išmaniai pasinaudoja holivudinio kino, populiarių vakarietiškų žurnalų, sporto renginių, kompiuterinių žaidimų estetika – tuo, kaip jos vizualiniai malonumai suderinami su poreikiu kartais pasidirginti svetimu skausmu, patogiai sėdint krėsle. Šiuos propagandos aspektus forume „Šiaurės vasara“ pernai nagrinėjo Laura Noreikaitė (Ką propaganda atskleidžia apie postmodernų XXI a. žmogų, Literatūra ir menas, 2016-09-16). Oranžinių aukų-kalinių ir juodų budelių-nindzių-herojų kontrastas įsimena kaip firmos misiją išreiškiantis logotipas, kuriuo mane nuolat švitina internetas. Tokiems kaip aš visa tai atgrasu taip pat kaip dizaino, skambių frazių, hiperrealios fotografijos jungtimis kuriami raginimai patikėti vartojimo ideologija ar kuria nors posttiesa. Bet ką nors tai įtrauks kaip žaidimas virtualioje tikrovėje, kur iš eilinio nevykėlio gali tapti herojumi. Gal dėl to ši propaganda ir veikia, kad visais medijų, kino ir reklamos kanalais sklinda spaudimas tapti ypatingam, o tikrovė tepasiūlo vietą telefoninės prekybos teroristo kabinoje ar eilėje prie nemokamų pietų. Man sunku įsijausti į tose nuotraukose užfiksuotų budelių sąmonę, o štai į to vargšo, užauginto save įsivaizduoti herojumi, – visai nesunku.

Indrė Šerpytytė išryškina tą tarpą, kai dar mąstai, kai dar gali pasirinkti – vizualiojoje kultūroje šiam tarpui atstovauja gal dvi sekundes trunkanti dvejonė: žiūrėti ar nežiūrėti? Menininkė sudaro sąlygas apmąstyti savo sprendimų priežastis ir pasekmes: etines, estetines, politines. Juk yra skirtumas. Aš, pamačiusi monitoriuje galybę oranžinių-smėlinių-žydrų-juodų fotografijų, nedrįstu nė ant vienos užvesti pelės ir paspausti mygtuko, kad vaizdas atsidarytų. Nes nenoriu kęsti to skausmo. O gal nenoriu galvoti apie blogį, kurio negaliu nei įveikti, nei pakeisti. Kas nors kitas pasididins fotografiją ir žiūrės į smėlį ant pasmerktojo veido, į kažkur tą akimirką klystelėjusias žudiko akis, į vienodą surikiuotų oranžinių figūrų tiesumą ir rimtį, tarsi laukų ne egzekucija, o įšventinimas. Gal tai ir baisiausia, kad tose fotografijose nematyti kančios – tik ritualas, tikėjimas, pakilumas. Vaizdas priešinasi tipiniam pasakojimui apie teroristus, o kartu rodo, kaip galima bet kokią idėją suvynioti į margaspalvį popierėlį ir įbrukti tiesiai į prasižiojusią ekranų užburto lengvatikio burną.

Manau, kad ŠMC salės prietemoje švytintys monolitai yra tobula postmodernaus didingumo arba sublime išraiška. Kažko baugaus, beribio ir neapibrėžiamo jausmą Jacques’as Derrida ir François Lyotard’as apčiuopia ties nepavaizduojamumą žyminčiu paveikslo rėmu, ties slenksčiu į begalybę, už kurio – praraja. Tolydžiame įprastų reginių lauke, į susitaikymus, prisitaikymus ir konformizmą linkusioje kasdienybėje toks kūrinys įrėžia plyšį kaip žaizdą, neužgyjantį prieštaravimą, ardantį malonaus buvimo iliuziją. Tai ir matau ŠMC salėje, apšviesta Šerpytytės monumentų, klausydamasi balso, įsivaizduodama ir negalėdama įsigyventi į aukos momentą, į budelio momentą, grožėdamasi spalvomis, kuriomis negalima grožėtis.

Abstrakcija daugeliui žmonių „ne prie meno“ yra nebyli, nes čia nėra nieko atpažįstamo, nėra istorijos. Tiems, kurie gyvena mene, abstrakcija gali būti iškalbingesnė už ką nors konkretaus pasakojantį paveikslą, nes joje slypi teorija. Neatsitiktinai ir Lyotard’ui didingumą reprezentuojančio kūrinio pavyzdžiai buvo Kazimiro Malevičiaus ir Barnetto Newmano abstrakcijos – plonytė linija, perrėžianti spalvos plokštumą, baltas kvadratas, „leidžiantis matyti tik padarydamas taip, kad taptų neįmanoma matyti“ („Postmodernus būvis“). XX a. antrosios pusės kultūroje tokiu prisimintinu, bet neparodomu dalyku buvo tapęs Holokaustas. Dabar jau pastebime visame pasaulyje didėjantį smurto gniužulą, kurio vaizdine ir žodine informacija užverstam protui darosi per daug. Galbūt ir vėl mūsų siaubą, kad holokaustai gali kartotis, tegali išreikšti abstrakcija. Nes eksponuodama negalimybę išreikšti ji aprėpia visas prievartos patirtis, su kuriomis nedera iš aukštų postų vėl skambantys didieji pasakojimai.

Paroda veikia iki kovo 8 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.