Pelėdų dovanos

Rašau lėktuve, virš debesų. Jo triumai, daiktadėžės virš galvų ir krepšiai po kėdėmis prikimšti dovanų. Kas netelpa – keleivių paltų kišenėse. Visi čia supakuoti žmonės naršė parduotuves, ėmė, čiupinėjo, apžiūrinėjo, uostė daiktus, kurių šiaip nepastebėtų, vertino: o gal? Gal šitie žiūronai nustebins tavo tetą, kuri jaunystėje žiūrėdavo į žvaigždes, o dabar temato pinigus ir tabletes? O šitas žaidimas „Hario Poterio“ žinovams – gal jis patiks tavo sūnėnui? Jau matai, kaip jis juokdamasis skaito klausimus, jau imi ir... padedi atgal. Jie nė neįsivaizduoja, kad visas septynias knygas galima perskaityti daugiau nei septynis kartus. Sūnėnui čia nebus ką veikti. Ir taip – nuo vieno daikto prie kito. Mėgini išsigalvoti poreikį, sugeneruoti kito svajonę iš padrikų prisiminimų ir nuogirdų.

Pro langą spoksodama į lėtai slenkančią debesų plynę prisimenu pirmąsias Kalėdų dovanas, tėvų sumedžiotas tuščiose parduotuvėse: krypuojantį ančiuką, kaladėles, plastmasinį kosmonautą. Kiekvienas daiktas būdavo įvykis. Ypač delno dydžio šuniukas juodu kailiuku. Spintoje jam įrengiau namelį ir kambarys tapo mišku, kuriame gyveno iš kankorėžių padaryti ežiai ir raganos. Visai žiemai pakako nuotykių.

Šitas mintis išprovokavo bendrakeleiviai. Mat lėktuvas oro uoste prastovėjo dvi valandas. Pilotas per garsiakalbį vis atsiprašinėjo – tai nuledinimo mašina sugedusi, tai dokumentai nesutvarkyti, galiausiai sako: „aš ir pats norėčiau žinoti, kas ten, po velnių, darosi“ – tiesa, angliškai. O mes visi sėdime. Kas mėgina skaityti, kas žiūri filmą, bet erzulys smelkiasi pro asmeninės zonos sieneles. Pasakai vienam žodį, kitam, kažkas burbteli. Na ir pradedam kalbėtis apie opiausią problemą: kas kur ieškojo ir ką surado.

Šalia manęs sėdinti moteriškė su geltonai dažyta „chemine“ šukuosena padejavo, kad niekaip negali atspėti, ko tiems giminaičiams reikia. O ir kasmet sugalvoti kažką vis naujo, kai jau visi laikrodžiai, muilai, žvakės ir losjonai padovanoti, labai sunku. Ir kokios kainos, kokios kainos!

– Mes tai jau nebeperkam suaugusiems, tik vaikams, – įsiterpė mergina iš priekinės eilės. Kad būtų patogiau kalbėtis, ji atsiklaupė ant sėdynės. Su dviem kuodukais ant viršugalvio ji man priminė šikšnosparnį. – Patys sau pasidovanojom kelionę į Tenerifę.

– O mano seneliai vienas kitam padovanoja šaliką, ir ramu, – sako jaunuolis, sėdintis cheminei moteriškei iš dešinės. Per ilgas kojas laiko iškišęs į taką tarp eilių. – Bet mums jie nuperka ką nors brangaus, o aš močiutei dar nieko neturiu.

– Mes bendruomenėje traukiam burtus – staigmena tuomet dviguba, – klampiu balsu ištarė apskritaveidė iš gretimos eilės.

– Aš radau sprendimą, – ją nutildė bosas man už nugaros. – Žmonai nuperku dovanų kuponą kvepalams, ji man – skutimosi priemonėms, aš susikeičiu su broliu ir nusiperku detektyvą atostogoms.

– Ir vis dėlto būtų labai liūdna, jei dovanojimo tradicija išnyktų, – sako šikšnosparnė. – Įsivaizduokite, jei ją uždraustų kaip alkoholį.

– Galėtų bent uždrausti reklamą, – jai tarsi pritaria, tarsi prieštarauja cheminė. – O tai eini sau gatve, ir tau vis siūlo „kalėdiškesnes Kalėdas“. Kiek galima?

– Bet ieškodamas dovanų galvoji apie kitus, o tai ir yra Kalėdų stebuklas, – visiems žinomą tiesą primena apskritaveidė. Dar pasakys, kad „Jėzus – tikroji Kalėdų dovana“ – tokį skelbimėlį perskaičiau vienos Londono baptistų bažnyčios lange.

– Aha, o paskui tie kiti tave bara, kad išleidai krūvas pinigų bereikalingiems daiktams, – vėl nuleidžia realybėn bosas.

– Pavyzdžiui, stilizuotiems tautiniams drabužiams, – sukikena šikšnosparnė.

– All I want for Christmas – is youuuu, – į nieką nežiūrėdamas plokščiu balsu uždainuoja jos draugas, visą laiką prasėdėjęs su ausinėmis.

Dabar tylu, tik burzgia motoras. Cheminė šalia manęs varto žurnalą. Ilgakojis užsimerkęs klausosi muzikos – girdžiu čekšėjimą. Visi kiti pasislėpę už savo sėdynių atkalčių. Žiūriu pro langą. Lauke – saulėta, kaip visada, kai būni virš debesų. Ant jų patiesalo toliau dėlioju praeityje gautas dovanas: pižama, nešiojamas kasečių grotuvas, kepurė, šlepetės, šalikas, pirštinės, kuprinė, rankinukai... Jų būta daug, bet visada įdomu gavus naują atseginėti sagteles, naršyti skyrelius, kišenėles, į jas kaišioti daiktus, kuriuos paskui užmiršti amžiams. Kažkuriame rankinuke liko ir mano šuniukas.

Staiga mintis pertraukia lėktuvo palydovės balsas, pranešantis, kad už keturiasdešimties minučių leisimės į Vilniaus oro uostą ir dabar – paskutinė galimybė nupirkti lauktuvių. Taku vėl važiuoja vežimėlis. Mūsų jaunuolis įtraukia kojas ir atsega piniginę.

– Man, prašau, kvepalų.

– Palauk, ką darai, juk brangu! – nesusilaiko cheminė. – O ar žinai, kokie tavo močiutei patinka?

– Ne, bet nupirksiu ir bus ramu.

– Nebus. Gali viską sugadinti, – sako cheminė. – Mano vyras Londono baruose mėgdavo į taikinį laidyti strėlytes. Ėmiau ir nupirkau jam tą žaidimą – išrinkau patį brangiausią, su aksominiu apmušalu, paauksintas krašteliais. Dėžę suvyniojau į blizgantį popierių. Jis pamatė ir juokiasi: „a, nupirkai man taikinį“. Jau vien iš to atpažinimo supratau, kad bus blogai. Ir buvo.

Virš mėlynųjų sėdynių vėl išlenda mano pašnekovų galvos. Vienas per kitą pradeda patarinėti, ką pirkti, bet ilgakojis į viską atsako vienodai: „neee, ji to nemėgsta...“ Kažkas primena, kad juk ne daiktas svarbiausia, o mintis, ir kad paprasta smulkmena gali būti puiki dovana. Konceptualistui visi pritaria. Ir tada šikšnosparnė pasiūlo prisiminti mylimiausias Kalėdų dovanas – gal padės. Jau atlikusi rekolekcijas, papasakoju apie savo šuniuką.

– Aš tai labiausiai prisimenu dovaną, kurios negavau, – perima estafetę bosas. – Kai dar tikėjau Seniu Šalčiu, jam parašiau laišką: noriu armonikos. Man labai patikdavo senelio akordeonas, jo pridusęs raudojimas, kai ištempi dumples ir vėl jas suspaudi. Po eglute radau lūpinę armonikėlę. Pūstelėjau ją iš vienos pusės, iš kitos – tik zirzenimas. Padėjau atgal ir daugiau niekada nepaėmiau.

– Negerai paniekinti dovaną, – vėl moralizuoja apskritaveidė. Bet į ją visi taip sužiūra, kad ji puola pasakoti savo istoriją. – Dar pirmoje klasėje, traukėme burtus, kas kam dovanos. Mane ištraukė berniukas, su kuriuo beveik nebendraudavau. Kai atėjo ta diena, gavau drobinį maišelį. Jame buvo atvirutė su varpeliu ir papuošalas – tarsi išdidinta musės akis. Jį sukiojant kiekviena briauna žibėjo skirtinga spalva. Galvojau – brangakmenis, nors tikriausiai ten buvo stiklas. Jo tamsoje man švytėjo Dievas. Pirkdama dovanas vis mėginu pakartoti tą stebuklą, dalinti tikėjimą bent taip...

Kol apskritaveidė pasakojo, kaip skleidė tikėjimo žodį Anglijos lietuviams, mano smegenys tęsė gautų dovanų sąrašą: kompiuterio disketės, kurių taip ir nesunaudojau, „Bombos“ įrašai, kojinės, šlepetės, šalikai, pirštinės, chalatai, švarkai – šie daiktai taip susiliejo su kasdienybe, kad užsimiršo jų dovaninė kilmė. Draugų dovanoti atšvaitai, spalvoto muilo gabaliukai, knygų žymekliai, arbatos maišeliai, medaus stiklainiai užpildė mano spinteles. Garbingiausią vietą jose užima „Lazdynų lazanija“. Tiesa, Elenos iškočiotus „truputį susilanksčiusius“ lakštinius jau suvalgiau, bet liko Liudo sukurta dėžutė. Ji atrodė „kaip  tikra“, tik nustebau, kad Sutkus šiam neaiškios kilmės gaminiui leido naudoti savo nuotrauką: moteriškės žygiuoja šaligatvio atbraila, kad nesusiteptų batų naujo rajono molynuose. Padovanotas (ne)atpažinimo nuotykis.

– O aš prisimenu pačiūžas, – apskritaveidę pertraukė cheminė. – Gavau jas nebe vaikystėje, bet kai man buvo kokie dvidešimt septyneri, iš mylimojo. Nė neįtariau jo tokio sumanymo. Išvyniojusi susigėdau, kad jam padovanojau tiktai Azimovo apsakymus. Sėdėjau pasidėjusi tas pačiūžas ant kelių, glosčiau baltą odą, žiūrėjau į geležų veidrodėlius, braukiau per dantukus ir sukilo vaikystės prisiminimai, tos ilgos (kaip man atrodė) žiemos dienos, kurias pračiužinėdavau ant kietai suvažinėto sniego. Neišsukdavau jokios figūros, bet įsivaizdavau, kad esu Jane Torvill, o šalia manęs – Christopheris Deanas.

Iš tiesų cheminė truputį panaši į Jane – toks pailgas veidas, aukšta kakta ir plačios mėlynos akys. Nuo šiol vadinsiu ją Torvill.

– Mano mylimasis irgi nusipirko pačiūžas ir kiekvieną savaitgalį pėdindavome į Markučius čiužinėti ant ežero. Per kitas Kalėdas vienas kitam padovanojome slides, tačiau jų taip niekada ir neišbandėme – gimė dukra, o po metų aš jam padovanojau tą strėlių taikinį ir viskas buvo baigta.

Vėliau buvo kelioninis kavos puodelis, gitara, Svarovskio kristalai, pirštinės, šalikas, šlepetės, kolekcija piratinių „Tvin Pykso“ diskų, knyga „Laiko saugotojas“, Gumiliovo poezija – rusiškai ir lietuviškai. Dovanos – mano istorijos, mano fetišai, kuriems vergiškai tarnauja pasąmonė. O sąmonė jų įsikimba, kad nereiktų prisiminti šiais metais sugedusio pasaulio: Umberto Eco, Leonardo Coheno, Algimanto Kančo ir Leonido Donskio mirčių, trumpizmo, putinizmo ir Breksito, žudynių Nicoje, Alepe ir Berlyne, valstietiškų godų Seime. Daiktai nekvailioja, tik laukia, kol galės patenkinti mano troškulį, užganėdinti mano tingulį. Ir pamažu užpildo namus sustingusi laiko lava.

Įskrendame į debesį. Į jo tirštimą lėktuvas spjaudo oranžinę šviesą. Jį mėto ir purto. Anksčiau būčiau bijojusi. Dabar tik laukiu, ką papasakos šikšnosparnė.

– Mano dovana neįprasta. Gal net ne dovana. Mes su draugu stoties rajone nusipirkom valkatų landynę. Ėmėm darytis butuką. Pradėjom valyti aptrupėjusį tinką ir atradom piešinius. Ne ornamentus, ne kokią freską, bet vaiko piešinius. Tai buvo medžiai, o juose – pelėdos. Jos baltos ir žiūri tiesiai į mus. Kelios skraido. Viršuje – mėnulis, kaip šį mėnesį, perdėtai ryškus ir priartėjęs prie žemės. Internete radau, kad jis vadinamas syzygy. Visai nieko vardas, ar ne? Klausiu vyriškio, iš kurio pirkom butą – kieno tie piešiniai? A, sako jis, tą patalpėlę pastatė vaikui, kuris sirgo kažkokia užkrečiama liga. Jis ten ilgai buvo visiškai vienas, tai iš neturėjimo ką veikti, matyt... Paskui sovietų atkraustyti piliečiai užtinkavo.

– O kaip tas vaikas? – klausiam vos ne unisonu.

– A, tai buvo to vyriškio prosenelis. Sakė, pelėdos naktimis skraidydavo taip lėtai ir tyliai, kad nekrustelėdavo nė dulkelė. Jos ir išgaudė ligas.

Lėktuvas jau ilgokai skrenda debesimi. Laukiu, kada pasirodys Lietuvos žemė. Bet plunksnos – nė krust. Staiga jose tarsi senovinė fotografija išryškėja snieguoti laukai, netvarkingai suliniuoti medžiais. Jau visai prie pat. Po kelių sekundžių ratai bilsteli į nusileidimo taką. Išlipusi iš lėktuvo pažiūrėjau į dangų – pelėdos tebeskraido.