Giedriaus Jonaičio ligos istorija?

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Manau, itin simptomiška, kad Giedriaus Jonaičio paroda „Autoportretas iš nugaros“ vyksta VDA parodinėje erdvėje, pavadintoje „Krematoriumu“. Žiemą nešildoma, nesutvarkytai industrinė, keramikos krosnis tebesauganti erdvė atrodo tarsi rezervatas, kur kaip tik ir eksponuojama tokia pat „neformato“ paroda. Čia nedera dailumo, meistrystės sąvokos, tas „gerai atlikta“, kaip vargu ar jos buvo taikytinos Fluxus pianino sunaikinimo performansui – Phillipo Cornerio „Piano Activities“ interpretacijoje.

Tačiau Jonaičio projekto naratyvas yra, jis stiprus ir labai aiškus, tai – atsitiktinė nelaimė su ugnimi. Menininko susižalojimas susisieja su ekspozicijos erdve – krematoriumo ugnimi, tačiau kūrėjas čia akcentuoja būtent tą beveik išnykusią „šaunaus nelaimėlio“ poziciją. Nuotraukose matome besišypsantį, savo nudegusią nugarą demonstruojantį herojų, besielgiantį pagal taip pat praeityje likusį principą „vyrus randai puošia“. Tiesa, kai kurios fotografijos (su ugnimi pirtyje ar gulintis jūroje) darytos dar vasarą, gerokai prieš įvykį, tačiau tvarkingai įsilieja į vientisą naratyvą.

Tačiau šį tekstą rašau ne dėl eksponuojamų fotografijų, nors ir labai paveikių, kur nudegusią menininko nugarą užfiksavo galbūt seselė ar gydytojas, o gal kartu atvykęs bičiulis, net ne dėl vėl išnirusio šauniojo vyruko su cigarete rankoje įvaizdžio, o dėl tos nykstančios rūšies – aktyvaus, griaunančio save ir pasaulio ribas, maištingo ir nevaldomo menininko. Čia turėčiau taip pat pasisakyti ir už aristokratiškojo dekadento lordo Byrono, tiksliau, Kęstučio Navako, neseniai pasirodžiusį romaną „Vyno kopija“. Nesvarbu net, kas jame parašyta. Turėčiau pasisakyti už teisę gyventi, kaip norisi. Ir kurti, kaip norisi.

Tiesa, reiktų pabrėžti, kad Jonaičio parodos negalima pavadinti senoviška savo atlikimo priemonėmis, čia viską suka tai, kas išties užplūdo mūsų socialinius tinklus – selfiai. Kaip rašė Rolandas Rastauskas – patsukės, lydimos pigaus savęs gražinimo, vėlgi – dailinimo, kurį galite matyti daugumos paauglių, dažnai ir vyresnių žmonių feisbuko paskyrose. Visi mes – dailininkai, tik vargu ar menininkai, kaip norėtų matyti neoliberalistinė propaganda. Tas pigus gyvenimo makiažas, grimavimas, pateikiant save turbūt pagrindinėje viešoje erdvėje – socialiniuose tinkluose, randa vietą ir Jonaičio koliažuose – šoka kičiniai Swarovskio kristalais nusagstyti skeletukai, lėlės ir kiti tarsi iš „Viskas po 1 eurą“ parduotuvių atėję daikčiukai. Visas tokių skirtingų priemonių arsenalas – fotografija ir asambliažas, karnavalas ir dokumentika – jungiasi į sistemą, kurioje galima atrasti Valentino Antanavičiaus asambliažų tradicijos tąsą, jos išvystymą šiuolaikiniame kontekste ir atpažinti paties menininko braižą, jo ankstesnių kūrybinių ieškojimų vizualines strategijas. O tyčia kreivai šleivai auksiniu dažu nuteplioti rėmai prisideda prie tokio paveikaus, ekspresyvaus chaoso, deklaruojančio ne tik autoriaus tikrą ar vaizduojamą gyvenimo būdą „o aš vis dar gyvenu taip, kaip man gyvenasi“, bet ir kelia nemažai klausimų. Esminių – ar ir mes vis dar kuriame taip, kaip mums norisi, ar gyvename taip?

Žinoma, taip, kaip Jonaitis, gyventi nesinori, bet tai yra jo paroda, jo skausmas ir nudegimai, jo liga. Maištauti, laužyti ribas nesinori, nes teks kentėti. Geriau dar truputį tyliai pasikankinti... Gal kokie Europos Sąjungos pinigai patys ateis, arba nauja karta, kuri padarys revoliucijas, patogias mums.

Paroda veikia iki gruodžio 14 d.

VDA parodų erdvė „Krematoriumas – meno krosnys“ (Maironio g. 6, II vidinis kiemas, Vilnius)