Tiksinti žemės širdis
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės paroda „Tik(s)ėjimas“ Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose
Dailė
Laura Pavilonytė-Ežerskienė – viena gerai žinomos tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narių. Tų pačių „kandžių“, kurios 1998 m. susibūrė į šią grupę dar trečiakursės ir kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene pradėjo organizuoti veltinio simpoziumus. Jų dėka veltinis tapo šiuolaikinės lietuvių tekstilės savastimi, o bendri „Baltų kandžių“ grupės instaliaciniai projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan“ (2009), „Suktinis“ (2015), skirti žmogaus ir gamtos ryšio, tradicinių ritualų, kolektyvinės atminties svarbai, apkeliavo ne vieną tarptautinę parodą ir iki šiol garsina Lietuvą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Tačiau per keliolika grupės gyvavimo metų paaiškėjo, kad kiekviena iš „kandžių“ – individualybė, turinti savo požiūrį į meninę veiklą, kad grupės nares jungia pasaulėžiūros dalykai, bendražmogiškos vertybės, bet ne raiškos priemonės. Laura tarp savo kolegių – tikra konceptualistė, išsiskirianti meno projektais, įsiklausančiais į supančią aplinką, pagarbiu, ekologišku požiūriu į gamtą. Tokią draugišką aplinką dailininkė konstruoja ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje surengtoje asmeninėje parodoje, salės viduryje patalpinusi didžiulį savo rankomis nertą tinklą, į kurio vidų gali užeiti kiekvienas lankytojas. Stelažuose eksponuojami „Buities daiktai“ – iš autorės širdžiai mielų kasdienybės daiktelių sudėliotos kompozicijos, teikiančios idėjų kūrybiniams sumanymams: sūnui numegztos senos pirštinės, ant virvelės pakabintas raktas, virvės ritinėlis.
Vis dėlto akivaizdu, kad Laurą traukia natūrali gamta, atviros erdvės – ten, kur želia vešli žolė, plyti smėlio kopos. Tai patvirtina ant sienų sukabintos nuotraukos (fotografas Modestas Ežerskis) – svarbiausių ligšiolinių Lauros projektų „Kaip tapti laimingu“ (2009), „Tekstilės tapatybė“ (2012–2014) ir kitų – dalis. Aplinkos ir žemės meno kategorijai priskirtiniems performatyviems projektams buvo pasirenkami išskirtiniai neliestos gamtos kampeliai: Nidos kopos, Rūdininkų giria, Kairėnų botanikos sodas Vilniuje. Ten savo rankomis nuvelta virve – pagrindine raiškos priemone – menininkė „išpiešė“ taisyklingus archajiškus baltiškus ornamentus, labirintų kontūrus. Į kamuolį suvyti siūlai menininkei – tarsi žmogaus likimas, jie gamtoje išvyniojami lyg žmogaus gyvenimo kelias. Keliaudamas paskui ištemptus siūlus kiekvienas renkasi savo likimą, ieško laimės. Atsidūrus tokio labirinto centre, reikia gerokai pasvarstyti, kuria kryptimi pasukti, kurį kelią rinktis. Savo sukurtus labirintus-ornamentus Laura fiksuoja vasarą bei žiemą ir be galo džiaugiasi, kad apsnigti jie įgauna kitą formą.
Puikiai valdanti žodį dailininkė pati ne kartą bandė verbalizuoti savo meninius siekius. Prieš metus jaunimo žurnalui „Pašvaistė“ duotame interviu ji teigė: „Man labai įdomu patirti ir stebėti, kiek aš, kaip kūrėja, galiu dirbti gamtoje, jos nežalodama, kaip galiu išsakyti savo mintis per savo kuriamą vaizdinį, bet ir leisti laikui ir gamtos procesams jį transformuoti, keisti. Dirbant gamtoje, nepastebimai iškyla tam tikrų iššūkių, kurių nepatiriama pasirenkant įprastą kūrybinį kelią. Čia visuomet randasi tam tikras menininko ambicijų suvaldymo elementas, nes turi santykį su gyva aplinka, kuri nuolatos keičia tavo kūrinį, o kartais ir visiškai kitaip, nei suplanuota... Kita vertus, atsiranda galimybė pažiūrėti naujai, kaip tavo darbas atrodo žiemą ir kaip vasarą. Pavyzdžiui, aš buvau labai nustebusi ir laiminga, kai sniegas pakeitė mano kūrinį Amžinasis judėjimas – taip nebūčiau sugebėjusi nei sugalvoti, nei įgyvendinti.“ (A. Mikuckytė, Tekstilės kalba, Pašvaistė, 2015, Nr. 5, p. 7).
Visų žvilgsnius traukia pagrindinis parodos darbas – instaliacija „Tik(s)ėjimas (UVB 76)“, kurios pavadinimu įvardyta asmeninė paroda. Mįslingas radijo dažnis UVB 76, jau 40 metų siunčiamas iš vienos Rusijos radijo stoties, kurios vieta keičiama, masina įvairių sąmokslo teorijų kūrėjus. Laurai tikriausiai tos teorijos nė motais, nes tie garsai jai – kaip tiksinti Žemės širdis. Nei dieną, nei naktį nenutylantis paslaptingas eterio triukšmas, besikaitaliojantis su pypsėjimu, tiksėjimu, instaliacijoje virsta laiko atkarpomis – skirtingo ilgio jaukiomis ir minkštomis megztomis juostomis, primenančiomis šiltus šalikus iš avių vilnos, nudažytos natūraliais dažais.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė ne kritikuoja vartotojišką visuomenę, kas dažnai pasitaiko tarp šiuolaikinio meno kūrėjų, bet siūlo harmoningo ir prasmingo pasaulio alternatyvą, kelia žmogaus etiško santykio su gamta klausimą. Ji neria savo artefaktus iš senų mezginių, pabrėždama ekologinį veiksmą ir pratęsdama giminės moterų tradiciją. Menininkės per pastarąjį dešimtmetį sukurti darbai salėje tarsi diskutuoja vienas su kitu, pratęsdami ir papildydami ankstesnę idėją, susiliedami į vientisą kalbėjimą apie mus supančią aplinką ir laiką, apie tekstilės gebėjimą suartinti giminingas sielas.
Paroda veikia iki lapkričio 5 d.
Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija (Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai)
Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–15 val.
Apie parodą internete (nuotraukos):
