AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Dailė

Kas įsiminė 2015 metais

Nr. 46 (1152), 2015-12-25

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.


Jurij Dobriakov

1. Įsimintini įvykiai:


Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje – Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“, kuris provokavo kartais gana prieštaringus įspūdžius. Taip pat asmeniškai man tai buvo ir pirmas apsilankymas Venecijoje.


Nicolas Bourriaud paroda „Gijos. Fantasmagorija apie atstumą“ Kauno bienalėje – daugybės minčių ir diskusijų šaltinis.


Knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.“ II tomo išleidimas – savotiška epochos pabaiga ir epitafija.


Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ VDA parodų salėse „Titanikas“ – vienas iš daugiausiai diskusijų apie fotografijos praeitį, dabartį ir ateitį sugeneravusių renginių.


Penktasis „Interformato“ simpoziumas VDA Nidos meno kolonijoje – laiko ir paties simpoziumo reiškinių apmąstymas iš įvairiausių perspektyvų, įkvėpęs ilgam.


Žilvino Landzbergo paroda „Be karūnos“ ŠMC – geriausia lietuviška paroda per pastaruosius 5 metus.


Dariaus Čiutos ir Tomo Grunskio projektas „PARAmetras“ VDA „Titanike“ – architektūra šiuolaikinio meno lauke.


Aurelijos Maknytės projektas „Tėvų kambarys“ galerijoje „Artifex“ – įtaigus asmeninių patirčių pavertimas universaliu patyrimu.


Francisco Janeso paroda „Mes turime viską ir neturime nieko“ galerijoje „POST“ Kaune – gryna ir jautri audiovizualinė poezija.


Igno Krunglevičiaus paroda „Privatus sintaksės virusas“ galerijoje „Vartai“ – medijų menas vis dar gyvas, nors ir ne Lietuvoje.


Kuruotų rezidencijų projektas „Klausinėjantys menai“ Leliūnuose, Utenoje – įrodymas, kad kultūra gali gyvuoti ir periferijoje.


Kristinos Inčiūraitės paroda „Šešėlio aidas“ projektų erdvėje „Malonioji 6“ – puikus dokumentikos ir fikcijos lydinys.


Dano Aleksos paroda „Floss artifici“ projektų erdvėje „Malonioji 6“ – graži metų ir konkrečios parodinės erdvės pabaiga.


2. Įsimintinos asmenybės:


Andrew Gryf Paterson – Suomijoje vykstančio festivalio „Pixelache“ organizatorius, periodiškai atvykstantis į Lietuvą ir atvežantis naujų idėjų iš svetur. Šiemet jis buvo VDA Nidos meno kolonijoje vykusio „Interformato“ simpoziumo kokuratorius.


„B_Tour“ kolektyvo ir meninių pasivaikščiojimų festivalio įkūrėjos Christin Prätor ir Yael Sherill iš Berlyno. Šiemet jos svečiavosi Architektūros pokalbių fondo paskaitų cikle „Ekskursijų galios“, o artimoje ateityje žada surengti savo festivalį Vilniuje.


Stasys Urniežius (Kunigaikštis Vildaugas) – pasak vieno mano draugo, „paskutinis viešasis intelektualas“.


3. Įsimintini tekstai: įdomių tekstų buvo nemažai, bet pagrindinis įsimintinumo prizas šiemet atitenka Eglės Rindzevičiūtės esė „Ateities kilpos“ (7 meno dienos, 2015 09 04, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2015-09-04/Ateities-kilpos).





 

Erika Grigoravičienė

1. Įsimintini įvykiai: patiko Jūratės Stauskaitės, Ramunės Pigagaitės, Liudo Parulskio, Martos Vosyliūtės, Vido Poškaus, Algimanto Kunčiaus, Kęstučio Grigaliūno parodos Vilniuje, Kauno bienalė, bet po 12 metų pertraukos vėl aplankyta Venecijos bienalė man vis dėlto buvo svarbesnis kultūros įvykis.

2. Įsimintinos asmenybės: Vincas Kisarauskas (1934–1988), jo našlė Saulė Kisarauskienė ir duktė Aistė Kisarauskaitė. Šiuos metus tam tikra prasme praleidau jų draugijoje ir nepaliauju žavėtis šiais žmonėmis. Mūsų ir dar keleto autorių bendro darbo rezultatas dar kol kas spaustuvėje, bet ta proga norėčiau priminti jau praėjusį reikšmingą šių metų dailės gyvenimo įvykį – pavasarį vykusią Vinco Kisarausko retrospektyvą NDG (kuratorė Milda Žvirblytė).

3. Įsimintini tekstai: iš grožinės literatūros – Herkaus Kunčiaus „Dervišas iš Kauno“ (bet išleistas „Kultūros barų“ 2014 m.), Mykolo Saukos „Grubiai“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2015!); iš akademinių leidinių – Natalijos Arlauskaitės „Savi ir svetimi olimpai“ (Vilniaus universiteto leidykla, taip pat išleista dar 2014 m. pabaigoje, bet daugelis 2015-ųjų mokslo ir kultūros leidinių, deja, pasirodys tik po Naujųjų, tą lemia jų finansavimo ypatumai); iš akademinės klasikos vertimų – Hannah Arendt „Eichmanas Jeruzalėje“ („Aidai“); iš dailės kritikos ir jai artimos eseistikos tekstų – Kristinos Stančienės straipsniai, ypač apie kelionę į Naujuosius Valkininkus žiūrėti Žilytės ir Steponavičiaus freskų. Bet iš šiemečių skaitinių man asmeniškai vis dėlto kur kas svarbesni visai kiti – apynaujai svetimšalių filosofų tekstai (neminėsiu kokių, nes pamenu, kaip kadaise kažkas „7 meno dienų“ apklausą taikliai pakomentavo internete: „šiemet perskaičiau Mikę Pūkuotuką ir manau, kad tai labai svarbus įvykis Lietuvos kultūros istorijoje“).





 

Gediminas Jasinskas

Pirmą kartą apsilankius nuostabiame mieste ant vandens neįmanoma nepasakyti, kad šiemet labiausiai įsiminė būtent Venecijos bienalė, Dainius Liškevičius, jo „Muziejus“. Ir vis dėlto, visuotiniam susidomėjimui praėjus ir pačiai bienalei pasibaigus, netikėtai atrastas Stasio Eidrigevičiaus tekstas „Meno mirtis Venecijoje“ (Kultūros barai, Nr. 6, p. 33–41) privertė dar kartą savęs paklausti, ar iš tikrųjų visa, ką tiek mėnesių demonstravo Venecijos parodų salės, buvo taip įsimintina?





 

Aistė Kisarauskaitė

Venecijos bienalė. Įvardinama kaip vienas svarbiausių meninio gyvenimo įvykių, tačiau juo netapusi, bent jau man. Atrodė pritrūkusi vizionieriškumo, naujų suvokimo perspektyvų, tiesiog konstatuojanti mūsų pasaulį, kariaujantį įvairius karus. Ir patys žinome, nieko naujo.

Karai. Vis sukau galvą, kas galėtų būti tie šių metų ypatingieji tekstai. Ir ne knygos, ne straipsniai buvo įsimintini, o Mariaus Buroko išversti ir feisbuke paviešinti Liubov Jakimčiuk eilėraščiai. Ukrainos karo eilėraščiai. Gal todėl neužmirštami.

Dar eilėraščiai ir paroda – poeto Johno Giorno retrospektyva „UGO RONDINONE: I ♥ JOHN GIORNO“ Paryžiuje, „Palais de Tokyo“. Kaip surengti parodą, jei reikia eksponuoti poetą? Tiesa, Johnas Giorno – vienas pagrindinių 7-ojo dešimtmečio Amerikos undergroundo ir beat generation figūrų, artimai bendravęs su Andy Warholu, Jasperu Johnsu, Robertu Rauschenbergu, Johnu Cage’u, Trisha Brown ir Carolee Schneeman. Garsus ankstyvųjų Andy Warholo filmų aktorius, tai jis nufilmuotas miegantis filme „Sleep“ (1963). Žymusis Pierre’as Huyghe’as jį nufilmavo dar kartą 1998 m. („Sleeptalking“), taip pat miegantį, nebe tokį jauną, bet ne mažiau charizmatišką. Taigi, šioje parodoje mane nustebino jos sumanytojo švedų menininko Ugo Rondinone (g. 1964), gyvenančio Niujorke, meistriškas tokio nematerialaus audinio kaip poezija eksponavimas, įgyvendinat paties rašytojo credo – poeziją padaryti pasiekiamą visiems. Parodoje eilėraščiai paversti posteriais, tekstais-šviesdėžėmis, videofilmais. Ir archyvai – didžiulės salės sienos padengtos A4 dydžio (nors nematavau) spalvotais lapeliais su visu kuo – nuotraukomis, užrašais, pastabomis, juodraščiais. Žodžiu, ta nematerialioji poezija pateikta pribloškiančiai vizualiai.

Kitas ekspresyvus modernistinio kūrybinio palikimo vizualizavimas, tik jau Lietuvoje – Teodoro Kazimiero Valaičio retrospektyva („Teodoras Kazimieras Valaitis. 1934–1974“, Nacionalinė dailės galerija) ir knyga su Nerijaus Šepečio straipsniu. Taip, nors atrodo, kad ši paroda vyko labai seniai, tačiau vis dar tais pačiais 2015-aisiais. Šepečio straipsnį kaip tik ir priskirčiau įsimintiniems tekstams – jis vienas iš nedaugelio, sujudinęs mūsų saugaus kultūrinio prūdelio vandenis. O ne itin gausų anksti mirusio menininko kūrybinį palikimą kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, pasinaudodama architektų sukurtomis eksponavimo priemonėmis, pateikė itin efektingai, įsimintinai.

Dar vieną meno kūrinį, kurį neabejojant galima pavadinti ir tekstu, ne, net du kūrinius-tekstus sutikau Aurelijos Maknytės parodoje „Tėvų kambarys“ (galerija „Artifex“): blusturgyje ant Tauro kalno įsigytus siuvėjos laiškus, rašytus sovietmečiu savo dukrai, menininkės suskaitmenintus ir paverstus knyga, bei „Tėvo aktą“ (pomirtinę skrodimo ataskaitą, suskaidytą eilutėmis lyg eilėraštis). Kartais dokumentika turi nepaprastą galią prikelti patyrimus, faktus, įpročius, seniai uždengtus dabarties patirčių, tačiau saugiai užrakintus kažkur ten. Ši laiškų knyga priverčia naujai pamatyti sovietmetį – alkoholizmas, smurtas prieš vaikus ir moterį, buvęs kasdieniu, beveik nesmerktinu reiškiniu, laiškuose iškyla aiškiai, su visomis detalėmis, kaip ir skurdas, nepriteklius, visa, ką mūsų karta matė ar patyrė pati.

Apie įsimintinas asmenybes – mūsų mažoje šalyje didelių pokyčių, netikėtai išnyrančių asmenybių tikėtis sunku. Visi veikia, kaip įpratę, ką įpratę ir ne vienus metus, labai retai kas, ilgus metus kaupęs medžiagą ar gaminęs kūrinį, staiga pribloškia netikėta galinga banga, retai kas išnyra iš nebūties, nebent tai būtų nepaprastai jaunas ir talentingas arba, kaip dažniausiai nutinka, – miręs ir mažai tyrinėtas ar tiesiog primirštas menininkas. Tačiau šį kartą atvejis dar kitoks – norėčiau paminėti Kauno bienalės ilgametės organizatorės menotyrininkės Virginijos Vitkienės (bei komandos) į Kauną prisikviestą garsųjį kuratorių Nicolas Bourriaud. Antra pasaulinio ryškumo žvaigždė – architektas Danielis Libeskindas, kurio studija „Studio Libeskind“ pristatė Modernaus meno centro pastato projektą. Valio Viktorui ir Danguolei Butkams, valio Virginijai Vitkienei! Nors pasitaiko murmesių, esą abi į Lietuvą priviliotos įžymybės – jau tik trendas, o ne avangardo flagmanai, smagu plaukti su pasaulinės mados tendencijomis, kas gi nori tupėti atskirtyje prie užakusio vietinio kultūros prūdelio!?

Apie tuos kultūros reikalus – panašu, kad įsimintinas tekstas bus ir neseniai pasirodžiusi Skaidros Trilupaitytės knyga „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ („Demos“).

Dar viena knyga – anksti mirusio fotografo Vito Luckaus monografija (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos dailės muziejus, sudarytojos Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Aldag) – Arlio fotografijos festivalyje (Les Rencontres d’Arles), Prancūzijoje, vienbalsiai pripažinta geriausia metų istorine fotografijos knyga. Tačiau kino teatruose pradėtas rodyti Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ man tapo tikru nusivylimu, bet aktualizavo dar vieną ryškų kritinį tekstą – Agnės Narušytės recenziją „Meistras ir Tatjana. Kur yra Vitas Luckus?“ (Kinas, 2015 01 22), kur be kitų filmo bėdų kalbama ir apie jame parodytą pomirtinę fotografo nuotrauką bei pagrįstai primenama diskusija apie fotografijos etiką, „bet ji jau nusibodo, nes atsakymas visada būna vienas: kiekvienas smurto kadras liudija nejautrumo momentą“, rašo Agnė.

Kaip atsvara liūdnoms mintims man rodosi gyvybės pilnas (ar apie gyvybę?) Kristinos Inčiūraitės „Maloniojoje 6“ eksponuotas kūrinys „Šešėlio aidas“. Deja, kai toks projektas rodomas vos tris dienas, vėl belieka nusiminti. Gal tai žymi tam tikrus kultūros ligos simptomus, tendencijas, kai trumpai veikusios parodos virsta beveik vienadienėmis? Nors autorė šiame projekte siūlo ir ligoje įžiūrėti pozityvą, tai padaryti sunku žinant, kad pati ekspozicinė erdvė „Malonioji 6“ baigė savo gyvavimą, kaip baigė „The Gardens“. Taip, liūdesio šie metai tikrai nepagailėjo, čia norėčiau priminti dar vieną asmenybę, kurios netekome – fotografą Remigijų Pačėsą. Belieka tikėtis jo kūrybos retrospektyvų ir albumų.

O kad nebaigčiau taip dramatiškai ir depresyviai, modama tolstančiai „Maloniajai“, priminsiu ir malonius dalykus – taip pat gyvybės pilną (ar vėl apie gyvybę?) Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“, kuri nustebino skaidriu džiugesiu, tokiu natūraliu, kaip vasarą vakarėjantis miškas. Kitas puikus karališkasis projektas – Žygimanto Augustino „Vaizdo poreikis“ („K. Donelaičio atvejis“, „Homo Catinus atvejis“ ir „In“), siūlantis ironijos įrankius, grąžinančius gyvybę sustabarėjusiems mūsų brangiosios istorijos personažams.

Taigi, karūnas sudėliojau, palieku vieną neįvardintą – kam nors, ko mano atmintis negebėjo ištraukti, bet neabejotinai vertam pažymėjimo. Vardą ir pavardę galite įrašyti patys čia: ..................................





 





 

Laima Kreivytė

Pusę metų buvau Berlyne, todėl mano sąrašas bus šlubas ir asmeniškas – ko nemačiau, to ir neapdainuosiu.

Įvykiai:

Venecijos bienalė su darbo pašlovinimu ir Liškevičiaus įmuziejinta Lietuvos istorija.

Kauno bienalė – dėl neblėstančio revoliucinio potencialo: fabrikų ir pašto atvėrimo.

Nidos fotografų seminaras – dėl įdomių paskaitų, parodų ir tikro kosmonauto, pasakojusio apie fotografavimą nesvarumo būsenoje.

Baltijos trienalė – labiausiai dėl architektūros ir po teniso kortus bėgiojančių mamutų.

Liudo Parulskio sugrįžimas į Vilnių per Gatvės meno festivalį. Dabar baroką matau pro betono, o betoną – pro baroko rėmus. Miestas įgavo dar vieną nenugramdomą kultūrinį sluoksnį.

Kultmisijos – daugiabalsė kultūros laida, kelianti aktualius klausimus.

Kinas, sugrįžęs į miestą Nacionalinėje dailės galerijoje.

Personalinės parodos: Aurelijos Maknytės, Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės, Algimanto Kunčiaus, Remigijaus Treigio, Laisvydės Šalčiūtės, Kęstučio Grigaliūno, Emilijos Škarnulytės, Eglės Ridikaitės.

Asmenybės: Giedra Radvilavičiūtė. Ne dėl Nacionalinės premijos, kurios neabejotinai yra verta, o dėl teksto traukos ir globalaus Biržų atšilimo „Šiaurės vasarų“ metu. Agnė Žagrakalytė, piešianti miestą istorijomis. Žilvinas Lilas ir Mindaugas Gapševičius, migruojantys su akademijomis po Panemunę ir apylinkes.

Knyga: Skaidros Trilupaitytės „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ („Demos“), kertanti galvas kultūroje išsikerojusiai verslumo hidrai.





 

Monika Krikštopaitytė

Šiemet beveik nieko nemačiau, turėjau rimtą priežastį. Toji priežastis jau beveik vaikšto. Mano įspūdžius galima vertinti tik kaip atsitiktinius. Viena gražiausių kelerių metų parodų vadinčiau Žilvino Landzbergo „Be karūnos“. Vis dar patinka tai, ką daro Kęstutis Grigaliūnas su skausminga sovietinių represijų praeitimi, nors atrodė, kad šią temą išsėmė iki dugno. Antrus metus stebiu Laisvydės Šalčiūtės valpurgišką šėlsmą, kur lyg ir popmeno emanacija sanguliauja su filosofijos trupiniais ir dar velnias žino kuo, stebiu, kaip ji barama už „užlaužtas rankas“, nors jos tyčia ir laužiamos iki pat galo iš visų jėgų.

Kaskart žaviuosi mokslo šviesa Bažnytinio paveldo muziejuje ir neįkyria, bet veiksminga pastanga susidraugauti su žiūrovu. Patinka, kad atsiranda nauji meno rodymo būdai: kiek seniau Aurelijos Maknytės, o šiemet Aistės Kisarauskaitės bute rengiamos neįpareigojančio formato parodos, kur už kūrinius gal net svarbesni pokalbiai. Nebuvo įmanoma nepastebėti, kad Marta Vosyliūtė „paėmė“ Umiastovskių rūmus pademonstruodama hiperautovadybą, hiperproduktyvumą, kiek šiurpinančią autoadoraciją ir į savo orbitą įtraukė visą būrį kultūros veikėjų, kurie buvo įdarbinti vesti ekskursijas, skaityti eiles, groti jos darbų fone. Reikia viltis, kad atsigriebė už visus metus, kai atkakliai tvirtino esanti nežymi, nors redakcijai puikiai žinoma.

Virginijaus Kinčinaičio nuotraukos, publikuojamos feisbuko paskyroje, ir toliau tokios pat paveikios, pilnos kultūros pamėklių, čia pat atgyjančių. Įsiminė smagūs Liudo Parulskio fotomontažai (kai kurie 3D) „Barokas ir betonas“. Ir solidus, ir smagus buvo Žygimanto Augustino jam daktaro laipsnį pelnęs istorinio-auto-portreto tyrimas. Intriguoja Kauno bienalės formatai, vardai, vietos, bet jei atvirai – ilgiuosi tekstilės. Džiugiai vertinu tai, kad Nacionalinė premija teko Vladui Urbanavičiui (tegyvuoja „Krantinės arka“!) ir Birutei Žilytei. Modernaus meno centras sužibėjo su projektu „Kalbančios skulptūros“ ir jau realistiškai ima kelti gerą nerimą, kad visai netrukus materializuosis patraukliu pastatu su dar daugiau įtraukiančios veiklos.

Manau, skaitytojams pasisekė dėl to, kad šiemet daug rašė Agnė Narušytė, nes ji geba ir patiekti meną, ir kartu sukurti mažą literatūros veikaliuką. Visad įdomūs Eglės Rindzevičiūtės kultūriniai pjūviai, nekantriai laukiu negailestingų Paulinos Pukytės tekstų apie meną. Iki gumulo gerklėje sujaudino Pukytės knyga „Bedalis ir labdarys“ („Apostrofa“). Anksčiau jos tragikomiški pasakojimai apie lietuvius Londone būdavo labiau komiški, o šis pasirodė labiau tragiškas. Herkaus Kunčiaus „Dervišas iš Kauno“ atkakliai komiškas ir atkakliai nesitraukia iš atminties disko, kad ir kiek jį kritikuočiau. Įsiaudrinimą gydausi neskubriu, mažomis dozėmis vartojamu Valdo Papievio romanu „Odilė, arba aerouostų vienatvė“ („Alma littera“). O šiaip, mėgstamų autorių sąrašas liko beveik toks pat, gaila kelių nepamatytų parodų. Betgi jau eina...


Ugnė Makauskaitė

1. Įsimintini įvykiai: Algimanto Kunčiaus retrospektyva NDG, Johno Demoso fotografijų paroda Kauno fotografijos galerijoje.

2. Įsimintinos asmenybės: Laima Kreivytė.

3. Įsimintini tekstai: Alfonso Andriuškevičiaus „Beveik visi eilėraščiai“ („Apostrofa“), Jurijaus Dobriakovo „Kelionė geismo upe nuo visko iki nieko (ir atgal)“ (7 meno dienos, 2015 10 16, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2015-10-16/Kelione-geismo-upe-nuo-visko-iki-nieko-ir-atgal).


Gintarė Matulaitytė

1. Įsimintini įvykiai: Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas. Daniel Lupshitz paskyrimas Vilniaus mero patarėju visuomeniniais klausimais. Šauktinių armijos sugrąžinimas.

2. Įsimintinos asmenybės: Redaktorė-menininkė Neringa Černiauskaitė. Už rūpestį tinkama Lietuvos meno institucijų reprezentacija Lietuvos meno internetiniame žurnale Artnews.lt bei už jo ribų.

3. Įsimintini tekstai: „Pasaulis be bomžų yra vartotojų visuomenės utopija“ ant apleisto namo sienos Šnipiškėse, kitapus prekybos centro „Europa“.


Vidas Poškus

1. Įsimintini įvykiai: žr. antrą punktą.

2. Įsimintinos asmenybės yra susijusios su įsimintinais įvykiais, kadangi jos ir formuoja tuos įvykius. Vis dėlto svarbiausias įvykis mene yra paroda (ar kitokia re-prezentacijos forma). Norėtųsi nesakyti nieko, nes visos jos – ir idealios-profesionalios, ir kreivos-šleivos – sudaro intriguojančią visumą.

Vis dėlto. –

Iš parodų ir su jomis susijusių asmenybių paminėčiau tokias: 2015 metus pradėjo Jurga Barilaitė su savo „Abrakadabra“ (galerija „Vartai“). Man nepatinka vangus, išglebęs, amorfiškas menas – ypač šiuolaikinis, susijęs su konceptualia raiška ar performatyvumu. Jurga šiuo požiūriu niekuomet nenuvylė. Tai viena energingiausių menininkių Lietuvos scenoje. Atradimas, susijęs su šiuo konkrečiu parodiniu įvykiu ir asmenybe, – anksčiau Barilaitė veikdavo iš galios pozicijų (smūgis, smūgis ir dar kartą smūgis), o čia ji poveikį, įtaką, proksemiškai išsaugodama distanciją, daro žodžiu, gestais, fizionomika – be didesnių kūniškų prisilietimų. Galbūt dėl to, jei ne rezultatas, tai bent pats procesas yra šamaniškai hipnotizuojantis.

Tuos pačius 2015 metus pabaigė Eimutis Markūnas ir jo „Prieblandos zona“ (Pamėnkalnio galerija). Galbūt ne viskas šio autoriaus kūryboje man patinka – tiksliau sakant, Markūnas turi dieviškos drąsos eksperimentuoti ir klysti. Priešingai negu daug menininkų, įsivaizduojančių, kad net menkiausias nepataikymas yra nedovanotinas jo ego bei orumo diskreditavimas. (O ir šiaip neklystamumas yra didelė saviapgaulė.) Bet „Prieblandos zona“ buvo arti tobulumo. Kūnas ir prisilietimas prie jo, laikas ir šio galios, aistros ir fobijos – tai tokios temos ar bent motyvai, kurie veikė mane kaip žiūrovą. Be to – vaizdo poetiškumas ir puiki architektūra. Tas miltais barstomas moteris kūnas, violončele grojanti muzikantė, milžiniški embrionai ir priešingai – miniatiūriniai kareivėliai – visa tai užgriūna savo fiziniu ir semantiniu svoriu tam, kad būtų pasiektas katarsis ar bent jau žiūrėjimo malonumas.

Man daro įspūdį menas, kuriame yra bent šiek tiek aistros ir kančios (bei kultūrinių citatų)...

3. Įsimintini tekstai: jų galima išvardinti daug ir visokiausių.

Pirmoje vietoje būtų kultūrinė ir plačioji spauda, radijas (su komentarais, recenzijomis ir panašiai). Tai yra puoselėtinas procesas. Be jo trūkių (o jų yra ir net nemažai!) būtų blogai. Vis dėlto išskirčiau asmeniškai aktualią nuomonę – Agnės Narušytės radijo komentarą „Du Čechavičiai“ – apnuoginantį ir taiklų tekstą apie sudėtingą mūsų muziejų (o ir kultūros apskritai) situaciją bei jos priežastis. Tarp tų priežasčių žmogiškas – elementarios pagarbos ir bendruomeniškumo, net patriotiškumo – veiksnys yra ne paskutinis.

Iš įsimintinų dalykų blogąja prasme – baisu, kai meno įvykiai kasdieninėje informacinėje sklaidoje užima antraeilį statusą ir menkavertes pozicijas. Ypač baisu, kai apie (tegul ir) sovietinę poeziją ar viešąją skulptūrą, arba juo labiau dabartinį meną viešosiose erdvėse savo nuomonę piktai ir garsiai dėsto profanai, kartais keliantys įtarimus dėl savo dvejetukininkiškos mokyklinės praeities.

Visokiausių politinių kataklizmų ir idiotizmų, ekonominių sukrėtimų ir socialinių nesklandumų fone meno įvykiai ir juos reflektuojantys tekstai galbūt yra vienas iš nedaugelio argumentų, leidžiančių iki šiol komfortiškai jaustis būnant tos pačios visuomenės dalimi. Tad, tiesą sakant, dar nevarčiau, bet per socialinius tinklus „užpelengavau“ ką tik išleistą knygą „Antano Mončio susirašinėjimai. Per toli gyvenau“ (leidinio autorės – Danutė Zovienė, Ramunė Januševičiūtė, Loreta Birutė Turauskaitė, leidykla „Artseria“). Pamatysime dar vieną puikaus menininko asmenybės pusę. Ir turbūt ne vieną. Pats šis faktas jau savaime yra įvykis. Telieka palinkėti, kad jų būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių.





 

Paulina Pukytė
Įsimintinos frazės, šiemet vartotos kultūros lauke; ypač naudingos savo universalumu:
Auksas: „Nepaisant kai kurių ekspertų priešinimosi, [įrašyti savo].“


Sidabras: „Man su moterimis [įrašyti savo] maloniau.“


Bronza: „[įrašyti savo] prie Kultūros ministerijos paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtų [įrašyti savo] idėjų valstybinio finansavimo konkursą, kurio tikslas sudaryti sąlygas įgyvendinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos įgyvendinimo 2015–2020 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priemonę „Sukurti [įrašyti savo], skirtus/as valstybės atkūrimo šimtmečiui“.

Cukruotas grybas tenka frazei, reklamuojančiai profesionalų meną štai tokiu „iškreiptu būdu“: „Aš prie meno“.





 

Karolina Rybačiauskaitė

Jau nebeprisimenu, kodėl praėjusių metų sausį taip nekantravau sugrįžti į Lietuvą, kad pamatyčiau Dainiaus Liškevičiaus „Labirintą“, bet kai sužinojau, jog jo rodymo laikas pratęsiamas, man, kaip ir Ariadnei, tai buvo ĮVYKIS. Tuo metu atrodė, kad neįpareigojantis mitologinis naratyvas, taip gerai rezonuojantis su kūriniu ir dabartimi, yra pats tinkamiausias įrankis jį sau ir kitiems paaiškinti. Šį rudenį panašus ĮVYKIO jausmas dar kartą aplankė tik Paryžiuje, Omero Fasto videodarbų parodoje „Dabartis tęsiasi“. Kai taip populiaru kalbėti apie laiką ir meno ateitį, ateities meno kūrinius, postkažką, etc., norisi trumpam užtildyti tuos visus virtualius balsus ir sugrįžti prie dabarties, kuri nuo jų yra tik dar panašesnė į save pačią. Iš kitų įvykių arba ASMENYBIŲ pralinksmino, todėl ir patiko Augusto Serapino videointerviu kanalizacijos vamzdyje, kur jis pasakojo, ką daryti, kad tave pradėtų vadinti šiuolaikiniu menininku. Gaila, kad pritrūko šiek tiek (šimto) eurų vėliau nueiti į ekskursiją po kitas slaptas Vilniaus vietas. Iš daugybės gerų TEKSTŲ paminėčiau Jurijaus Dobriakovo tekstą „Kelionė geismo upe nuo visko iki nieko (ir atgal)“ „7 meno dienose“ apie Francisco Janeso parodą. Tai vienas asmeniškiausių kada nors mano skaitytų tekstų apie meno parodą ir, kaip retai pasitaiko, – tikriausiai dėl to jam netiktų būti jokios kitos parodos recenzija. Atrodo, kad menininkas ir žiūrovas tiesiog susikalbėjo, surado ir atsivėrė vienas kitam – o tokiais atvejais net nesvarbu, apie ką ir kodėl.





 

Gintaras Zinkevičius  

1. Įsimintini įvykiai: ne visai meno įvykis, bet jau metus naudojamės visi ir kasdien. Kažkaip labai jau beždžioniškai lietuviai atsisakė savo pinigų. Jei taip ir toliau, tai pagal aplinkybinę logiką visai įmanoma, kad kita nacionalinė valiuta vėl bus rublis. Gal tai kokia asmeninė paranoja, bet labai daug visko panašaus matau ir lietuviškuose menuose.

2. Įsimintinos asmenybės: Algimantas Kunčius ir jo paroda „Vaizdaraščiai“ NDG. Maestro visai nebando kaip nors primygtinai praplėsti savo klasika tapusių vaizdų lobyno. Apimtis ir taip pribloškianti. Jis tiesiog dirba ir gyvena toliau. Stebi ir fotografuoja. Supratau, kad jau senokai po Vilnių vaikštau nudelbęs akis. Kunčius parodė, kad naujieji Vilniaus stogai visai nepajėgūs sugadinti dangaus.                                          

Dar dvi asmenybės: Eglė Ridikaitė ir Aurelija Maknytė. Abi dirba tyliai ir nepaprastai tiksliai. Žaviuosi.

3. Įsimintini tekstai: tekstų buvo daug ir labai gerų. Geriau pasakysiu, ko pasigedau. Tarp įprastai konjunktūrinių nacionalinių premijų laureatų šiemet kažkaip atsidūrė Giedra Radvilavičiūtė. Nustebau. Džiaugiuosi. Sveikinu. Norėčiau dažniau ką nors tokio paskaityti apie savo mėgstamiausią lietuvių rašytoją.





 

Deima Žuklytė

1. Įsimintini įvykiai: paroda ,,Minimum“ Bernardinų bažnyčios palėpėje. Stebina, kaip darniai ir subtiliai menininkai įterpė šiuolaikinius kūrinius tokioje istorijomis ir istoriškai turtingoje vietoje. Atrodo, net netinka sakyti „įterpė“, nes kūriniai lyg išaugę iš pačios erdvės.

Be to, džiugu, kad šiemet pradėta rengti Kauno grafikos bienalė. Didelio grafikos renginio atsiradimas, tikiuosi, pagyvins šios dailės šakos procesus.

2. Įsimintinos asmenybės: Aistė Kisarauskaitė. Įkvepianti asmenybė. Aš irgi norėčiau įkurti galeriją savo namuose!

3. Įsimintini tekstai: kritiškas Odetos Žukauskienės Kauno bienalės vertinimas „Didelis vardas + mažos gudrybės = šiuolaikinio meno bienalė“ (Kultūros barai, Nr. 10). Apie šių metų bienalę rašė daugelis kritikų, bet mažai iš jų kalbėjo tikrai kritiškai. Šis tekstas buvo maloni išimtis, kvestionuojanti kuratoriaus kultą.





 





 

Žymos: Erika Grigoravičienė, Jūratė Stauskaitė, Ramunė Pigagaitė, Liudas Parulskis, Marta Vosyliūtė, Vidas Poškus, Algimantas Kunčius, Kęstutis Grigaliūnas, Kauno bienalė, Venecijos bienalė, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Aistė Kisarauskaitė, Nacionalinė dailės galerija, Milda Žvirblytė, Herkus Kunčius, Dervišas iš Kauno, Kultūros barai, Mykolas Sauka, Rašytojų sąjungos leidykla, Natalija Arlauskaitė, Savi ir svetimi olimpai, Vilniaus universiteto leidykla, Hannah Arendt, Eichmanas Jeruzalėje, Aidai, Kristina Stančienė, Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius, Mikė Pūkuotukas, Gintaras Zinkevičius, Algimantas Kunčius, Vaizdaraščiai, Eglė Ridikaitė, Aurelija Maknytė, Giedra Radvilavičiūtė, Nacionalinė kultūros ir meno premija, John Demos, Kauno fotografijos galerija, Laima Kreivytė, Alfonsas Andriuškevičius, Beveik visi eilėraščiai, Apostrofa, Jurij Dobriakov, Ugnė Makauskaitė, Karolina Rybačiauskaitė, Dainius Liškevičius, Labyrinthus, Šiuolaikinio meno centras, Omer Fast, Augustas Serapinas, Deima Žuklytė, Kelionė geismo upe nuo visko iki nieko (ir atgal), Francisco Janes, Bernardinų bažnyčia, Kauno grafikos bienalė, Odeta Žukauskienė, Didelis vardas + mažos gudrybės = šiuolaikinio meno bienalė, Gediminas Jasinskas, Stasys Eidrigevičius, Meno mirtis Venecijoje, Jurga Barilaitė, Abrakadabra, Vartai, Eimutis Markūnas, Prieblandos zona, Pamėnkalnio galerija, Agnė Narušytė, Du Čechavičiai, Antanas Mončys, Danutė Zovienė, Ramunė Januševičiūtė, Loreta Birutė Turauskaitė, Artseria, Paulina Pukytė, Kultūros ministerija, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtų idėjų valstybinio finansavimo konkursas, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nicolas Bourriaud, Gijos. Fantasmagorija apie atstumą, (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m., Gytis Skudžinskas, 12 fotografijos tiesų, VDA parodų salės Titanikas, Interformatas, Nidos meno kolonija, Žilvinas Landzbergas, Be karūnos, Darius Čiuta, Tomas Grunskis, PARAmetras, Tėvų kambarys, Artifex, Mes turime viską ir neturime nieko, galerija POST, Ignas Krunglevičius, Privatus sintaksės virusas, Klausinėjantys menai, Leliūnai, Kristina Inčiūraitė, Šešėlio aidas, projektų erdvė Malonioji 6, Danas Aleksa, Floss artifici, Andrew Gryf Paterson, Pixelache, B_Tour, Christin Prätor, Yael Sherill, Architektūros pokalbių fondas, Ekskursijų galios, Stasys Urniežius, Kunigaikštis Vildaugas, Eglė Rindzevičiūtė, Ateities kilpos, Marius Burokas, Liubov Jakimčiuk, John Giorno, Palais de Tokyo, Beat Generation, Andy Warhol, Jasper Johns, Robert Rauschenberg, John Cage, Trisha Brown, Carolee Schneeman, Pierre Huyghe, Ugo Rondinone, Teodoras Kazimieras Valaitis, Nerijus Šepetys, Giedrė Jankevičiūtė, Daniel Libeskind, Studio Libeskind, Modernaus Meno centras, Viktoras Butkus, Danguolė Butkienė, Virginija Vitkienė, Skaidra Trilupaitytė, Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika, Demos, Vitas Luckus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, Lietuvos dailės muziejus, Margarita Matulytė, Tatjana Luckienė-Aldag, Arlio fotografijos festivalis, Les Rencontres d’Arles, Giedrė Žickytė, Meistras ir Tatjana, Kristina Inčiūraitė, Šešėlio aidas, The Gardens, Žygimantas Augustinas, Vaizdo poreikis, K. Donelaičio atvejis, Homo Catinus, Baltijos trienalė, Liudas Parulskis, Vilnius Street Art, Vilniaus gatvės meno festivalis, Kultmisijos, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, Remigijus Treigus, Laisvydė Šalčiūtė, Kęstutis Grigaliūnas, Emilija Škarnulytė, Šiaurės vasaros, Agnė Žagrakalytė, Žilvinas Lilas, Mindaugas Gapševičius, Marta Vosyliūtė, Umiastovskių rūmai, Virginijus Kinčinaitis, Vladas Urbanavičius, Krantinės arka, Birutė Žilytė, Monika Krikštopaitytė, Bedalis ir labdarys, Valdas Papievis, Odilė, arba aerouostų vienatvė, Alma littera
Į viršųĮ VIRŠŲ