Dabar labiau visas

 

Ne vienas, pažiūrėjęs Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“, sakė: „mes jo kažkodėl nežinojome viso“. Taip ir yra. Ši keista replika sulydo nuostabą su palengvėjimu, kad klaida jau ištaisyta. Netgi išleista stora knyga, kurioje suregistruoti visi kūriniai, parašytas išsamus tekstas (ačiū knygos autorei Ramintai Jurėnaitei, MMC, 2014 m.). Žinoma, prireikus ką nors pasakyti apie Šaltenio kūrybą be jokio vargo atmintyje iškildavo „Naktinis autobusas“, „Moteris“ (ta, kuri vemia atsiklaupusi prie unitazo), „Vakaras“ (irgi autobuse). Seniai pamėgti kūriniai, kurie nenusibosta. Bet matyti visada po vieną – kabantys bendroje parodoje ar ant sienos kažkieno namuose. Atsiverčiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvos dailė: 1975–1995“, kur aprašyti visi svarbiausi to laiko menininkai. Šaltenio ten – tarsi nemažiau nei kitų „deromantizavimo tendencijai“ atstovaujančių tapytojų (Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius). Yra ir vien jo kūrybai skirtas tekstas (p. 186–188). Bet jis ne toks vaizdingas ir analitiškas kaip apie kitus, apsiribojantis abstrakčiais apibūdinimais: „sąmojingasis dramatizmas“, „atviras jausmingumas“, spontaniškumas, intuityvumas, eskiziškumas, ekspresionizmas, fotografiškumas.  Kokia to abstraktaus „nevisumo“ priežastis? Gal „kaltas“ pats menininkas, bemaž visą savo laiką skiriantis kitiems: pirmiausia – Sąjūdžiui (buvo jo iniciatyvinės grupės narys), paskui – Vilniaus dailės akademijai (1994–2004 m. jos rektorius, o iki 2013 m. – prorektorius), miestui (kaip jo tarybos narys 1996–2010 m.). Ir nesirūpinantis iškelti save.

 

Kaip tik todėl ši klasiko paroda yra netikėta. Jam turbūt nereikėjo naršyti po seniai netraukytus stalčius ieškant kažko nematyto. Atrodo, kad čia tiesiog sukabinti geriausi paveikslai, pasiskolinti iš tų, kuriems buvo kadaise dovanoti ar parduoti. Ir tik paskui pastebi ant baltų sienų pieštuku užrašytą poeziją – ji tarsi sklando ore, vengia sužeisti dėmesį tapybai. Kažkuo panašūs ir Šaltenio potėpiai – perdrėksti kaip šluojami pernykščiai lapai, pro kuriuos matosi drobės-žemės pagrindas. Tokio tapymo būdo aiškiai išmokta iš arsininkų, bet Šaltenio potėpiai lengvesni ir kartu liūdnesni – sodrios spalvos džiaugsme dvelktelintys mirtimi. Spalvų kilmę parodos anotacijoje išaiškino Viktoras Liutkus: „geltona – samuoliška, žalia – vizgirdiška, ochra – gudaitiška“. Bet vyrauja paties Šaltenio spalva – tai ji iškyla atmintyje, ištarus jo pavardę. Nenustebau ir kartu nustėrau radusi jos tokį savą apibūdinimą minėtoje anotacijoje: „Šaltenio mėlyna – kaip skausmo, netekties metafora, kaip ir poeto Jono Juškaičio eilutėje, „sutirps kaip varnas mėlynoj dangaus liepsnoj“. Nors Šaltenio tapybai turbūt artimesnis ne romantinis varnas danguj, bet vatos languos:

 

Tai – vienas iš parodos sienas virpinančių eilėraščių. Tik paskui jį radau šia proga išleistoje Šaltenio knygelėje „Paveikslėliai“ (VDA leidykla, 2014 m., eil. „Pusnis“, 1972 m., p. 126). Tame eilėraštyje – tiktai kasdieniški objektai, bet anapus drumzlinos buities pamėtėja spalvos: šaltas baltos ir mėlynos kontrastas. Taip ir Šaltenio tapyboje – poezija daroma iš to, ko neverta minėti: ne tik vatos ir pamazgų, bet ir niekinio būvio vakare važiuojant autobusu iš darbo namo, pagirių šalia sovietinio sulčių baro, stoviniavimo, kol paštininkė užpildys siuntinio blanką... 1982 m. tokį menininko sprendimą reikėjo aiškinti (tai ir darė Andriuškevičius): esą šie momentai taip pat verti teptuko ir dažų, nes juose atsiveria netikėtas grožis, gėris ir tamsioji būties pusė, kuri niekur nedingsta apsimetus, kad viskas gražu (p. 41–42). Dabar kasdienybė yra įprastas ir netgi būtinas meno objektas. Bent jau kalbantis su išsilavinusia meno publika tektų elgtis priešingai – teisinti romantiškumą. Tačiau kitaip nei daugybė meninių kasdienybių, šalteniškoji nėra nei pilka, nei sunki, nei „nuobodi“. Ji ironiška ir kartu matai, kaip pro tos ironijos, pro kasdienybės, pro dažų plyšius žvilgčioja nebūtis.

 

Prisipažįstu – tik dabar, šioje parodoje, pamačiau, kad toji niekinė kasdienybė Šalteniui rūpi kaip tik todėl, kad ji laikina. Tai, ką esame įpratę vadinti „rutina“, įkyriu to paties kartojimusi, nuo kurio bėgame į šiltuosius kraštus, Šaltenio paveiksluose atrodo kaip nykstančios būsenos, kurių neįmanoma pakartoti. Nutapydamas, tarkim, sėdėjimą prie stalo, jis tą būseną užfiksuoja kaip fotografas, tačiau potėpių draiskanomis leidžia toliau skverbtis mirčiai. Todėl jo paveiksluose, kitaip nei fotografijose, akimirkos kvėpuoja. Bet jei kasdieniškos būsenos yra būties trapumo pranašai, kaip dzeno filosofijoje, kas tuomet nemiršta? Paminklai. Tie švenčių, įšventinimo ir šventųjų atstovai, lydintys kasdienybę ideologijos numatyta kryptimi. Tos pačios Žaliojo tilto skulptūros, nemarios, atlydėjusios mus iš sovietmečio. Šaltenio paveiksle jos komiškos ir kartu užkrėtusios aplink vaikštančią minią ruda mirusių lapų pilkuma. Bet tarnaujant kariuomenėje paminklai buvo nuožmesni – „Vien tiktai žvaigždės ir Leninai aplinkui / Ant blėkų išpaišyti / Ir palubėj lašiniai su biblija / Iš namų atsiųsti“ (1967). Čia ironiją išdegina spalvos, kaip paveiksle „Rafaelis tarp kareivių“ (1972–1987 m.).

 

Tarsi fotografas jis fiksuoja ir laidotuves – gulintįjį karste, apsuptą artimųjų. Tačiau ir vėl tapyba priešinasi fotografijai – neužbaigtas vaizdas neįsileidžia mirties kūniškumo, pradangina lavono smarvę, kuri smelkiasi pro išdažytas lūpas ir gėles fotografijose, įsigeria į gyvųjų drabužius ir paverčia prisiminimą košmaru. Ne, Šaltenio paveiksluose ryškėja mirties kasdieniškumas, ir liūdnas, ir elegiškas vienu metu. Ne dramatiškas. Numirėlis karste, vata languos ir svogūnai balkone pas žmogų, „kurio mirtį paišau“ (eilėraštis, rašytas 1977 m.), yra lygiaverčiai būties–nebūties ženklai. Po 1990-ųjų Šaltenis jų kartais nebetapo – tiesiog taip perkelia ant drobės. „Daikteliai iš Sprakšių II“ (1996) – tai iš kažko ištrauktos vinys, kurių rūdys išsiliejo šešėliais ant drobės, rėmelis paverstas karstu, išsiuvinėtas apdriskęs lapas su prašymu neapleisti „valandoje mano mirimo“ – o mirusioji vos matoma, nupiešta ta pačia lengva linija kaip eilėraščiai ant sienų. Į tuos geležinius ir medinius daiktus žiūrėdamas mąstai ne apie asambliažo pakeistą daiktų funkciją, bet kaip tik apie tai, kam jie galbūt tarnavo ir kaip dabar užkala drobės karstą. Tikrai iki šiol nežinojau, koks svarbus Šaltenio kūryboje karsto motyvas. Jis labai tolimas Svajonės ir Pauliaus Stanikų žaidimams su mirtimi – šiuodu gena smalsulys pažinti nežinomybę, mirties baimės gelmė. Šaltenio nutapyta mirtis bartiškai „lėkšta“, nes čia tiesiog miršta, kasdieniškai, patys brangiausi žmonės, šeima.

 

Šeima pasirodo daugybėje paveikslų. Tokia atpažįstama struktūra, visi būtini nariai – kaip vaikų piešiniuose. Sėdi ant patiesalo kažkur pakelėj, stovi nuleidę galvas, pozuoja fotografijoms. Šeima kaip fotografijose, bet tarsi ir vėl tapyba būtų nuėmusi fotografavimosi įtampą, norą atrodyti gražiai, būtinybę šypsotis akimirkai. Šaltenis rodo šeimą, neturinčią jokio didingo tikslo ar prasmės, netekusią vertybinio patoso, taip dirbtinai įtvirtinamo jau šių laikų įstatymais. Kitaip tariant, atsiveria fotografijose lengvai maskuojama šeimos tikrovė.

 

Fotografiškumą Šaltenio tapyboje jau paminėjau ir šiaip, ir anaip, ir trečiaip. Bet, regis, nepasakiau svarbiausio. Jei čia kasdienybė nebūtų pamatyta tarsi mėgėjo su „Smena“, jos trapumas nebūtų toks įtikinamas. Ji nukirsta netiksliai, šiek tiek atsitiktinai išsaugota būtent ta, o ne kita akimirka, erdvė kartais pakrypusi kaip „nebūna“ tikrovėje, kartais skilusi, perbraukta stulpų, telefono būdelės rėmo – nutolusi per medijos žingsnį, jau tapusi netvirtu prisiminimu. Todėl žiūrint į vieną paveikslą po kito suveikia fotografijos efektas: svetima praeitis tampa mano praeitimi. Pavyzdžiui, tada, kai tirštai nutapytas mamos su kūdikiu atspindys veidrodėlyje kaip Lee Friedlanderio fotografijose pakimba virš sniegu padengtos gatvės („Skaidrė“, 1976). Šis paveikslas – kaip tik man: vaikystė buvo beribis važiavimas iš baseino Žirmūnuose ar mokyklos Antakalnyje namo į Viršuliškes, ką tik pastatytą mikrorajoną, kuriame bent žiemą sniegas paslepia purvyną. Bet namai – tik nyki betoninė dėžė. Žiūrėdama į akivaizdžiai sukonstruotus ar perdėm realistinius paveikslus to nepatiriu. Ir tokioje fotografijoje kažko trūktų – susinaikinančio potėpio ir gūdžiai žydros spalvos, pasiklydusios baltumoje.

 

Man tai – laukimo derinys. Važinėjimas autobusais, sėdinėjimas prie stalo, pagirios – juk tai irgi laukimo būsenos. Toks yra Šaltenio tapybos laikas – laukimas kažko nepaprasto, sumišęs su laikinumo nuojauta žinant, kad niekas iš esmės nesikeis. Todėl joje mirtis tokia lengva, o kasdienybė tokia trapi. Ir nors tai būtų galima pasakyti apie būtį apskritai, toks pažeisto laukimo santykis būdingas tik sovietmečiui. Vienas paveikslas net atvirai keikiasi: „Блять – 50 лет Советскому союзу!“ Ir aš – kartu su juo: B...t, kiek laiko praleidom belaukdami šios parodos, Šalteni!

 

Paroda vyksta iki sausio 17 d.

VDA ekspozicinės salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.