AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Atvaizdo mįslė

Pokalbis apie tapybą Paliesiaus plenere

Tomas Kiauka
Nr. 30 (1091), 2014-09-05
Neseniai atstatytame Paliesiaus dvare, Ignalinos rajone, šią vasarą jau antrą kartą vyko tapybos pleneras. Jame dalyvavo tapytojas ir dėstytojas iš Izraelio Leo Ray, pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis, kompozitorius Vytautas Paukštelis, filosofijos ir teologijos dėstytojas tapytojas Tomas Kiauka. Plenero uždaryme skambino pianistė Nora Ray ir Viktoras Paukštelis. Šiame pokalbyje Leo Ray, Viktoras Paukštelis ir Tomas Kiauka dalijasi mintimis apie Paliesiaus plenerą ir apie tą mįslingą veiklą, kurią vadiname tapyba.
 
Tomas Kiauka: Klausimas tau, Viktorai: kaip ir kodėl kilo mintis organizuoti plenerą būtent čia?
Viktoras Paukštelis: Prieš pusantrų metų pirmąkart atvažiavau į šį dvarą, buvo vėlyvas ruduo. Apėmė kažkoks magiškas jausmas, ypač pamačius šias apgriuvusias arklides – vyko tik pradiniai restauravimo darbai, – ir netikėtai pagalvojau: kaip būtų gerai vieną dieną čia surengti plenerą. Po pusmečio svajonė išsipildė, už tai labai ačiū dvaro šeimininkams.
T. K.: Ką reiškia Paliesiaus pleneras tau, Leo? Ar jis kuo nors išskirtinis?
Leo Ray: Ši vieta jau savaime ypatinga. Nedažnai tenka pamatyti tokius pastatus ir tokią gražią aplinką. O šis pleneras – tai galimybė ištrūkti iš kasdienybės rutinos, galimybė pabūti su man mielais žmonėmis. Čia aš galiu tapyti visiškai laisvai, nebijoti suklysti, žodžiu, tai nepaprastas laikas.
V. P.: Ši erdvė, kur mes dabar sėdime ir tapome, yra unikali: tai dviejų pasagų formos arklidės, nemanau, kad dar kur nors Lietuvoje tokių esama. Ją gaubia kažkokia ypatinga aura.
T. K.: Ir ši erdvė teikia tinkamas sąlygas tapyti: arklidžių sienos – tai, kas iš jų liko – yra po stiklo gaubtu: šviesos kaip tik tiek, kiek reikia tapybai... Norisi sužinoti, kaip gimsta paveikslas, kokį kelią jis nueina nuo sumanymo iki drobės?
L. R.: Sunkus klausimas, ir jį girdžiu jau ne pirmą kartą. Man paveikslas prasideda nuo tam tikro jausmo. Jis visiškai neaiškus, tačiau po truputį iš to jausmo kažkas gimsta. Ar rezultatas atliepia pradiniam jausmui – tai jau kitas dalykas. Žinoma, prie rezultato prisideda ir patirtis, ir žinios, ir aplinka, netgi dažų kokybė. Man labai svarbi pirmoji spalva. Stoviu prieš tuščią baltą drobę ir sprendžiu klausimą, kokią spalvą užtepti pirmą? Pasiseka, jeigu pataikai, jei ta pirmoji spalva atitinka tą pirminį neaiškų pojūtį. Daugiau negaliu nieko paaiškinti. Tiesiog žinau: kiek kartų tą pirmąją spalvą užtepdavau ne pagautas postūmio, o sugalvojęs – na, pavyzdžiui, „uždėsiu“ geltono kadmio, – visada tekdavo keisti.
V. P.: O man būna įvairiai. Šį kartą pradiniam sumanymui naudojau eskizus, tačiau betapant viskas smarkiai kinta: užtepu ant drobės dėmių, o jos toliau pasako, kas tavęs laukia... Tam tikra nuotaika irgi nuteikia vienokiam ar kitokiam paveikslui.
T. K.: Viktorai, kaip atsirado šis paveikslų ciklas su paukščiais? Jie ryškūs ir charakteringi, bet ir liūdni, netgi vieniši...
V. P.: Kaip eskizai, jie atsirado praėjusią žiemą iš pamatytų vaizdų su paukščiais. Jie man siejosi su tuo metu artima muzika, piešiau juos klausydamasis muzikos. Dabar tie paukščiai transformavosi į tapybą. Nors vis dėlto manau, kad ne siužetas svarbiausia. Pirmiausia tai emocija, kuri kaupiasi, bręsta, kol vieną dieną drobėje virsta energija, spalvos ir formos energija.
T. K.: Jūs, Leo ir Viktorai, dirbat patalpoje, o man reikia keliauti į gamtą. Kaip Leo svarbu uždėti pirmąją spalvą, taip man – surasti „savo“ motyvą: jame turi būti kažkas daugiau nei vien matomi peizažo objektai. Ir kone įdomiausia dalis – to motyvo paieška, intriguoja tarsi medžioklė.
V. P.: Aš neieškau motyvo, jis pats mane suranda. Tarkim, matau seną medinį žaliai rožinį namą, ir tas žalios ir rožinės derinys įstringa, po to jį panaudoju tapydamas.
T. K.: Išdrįsiu užduoti klausimą, kuris dažnai palaikomas banaliu, šablonišku ir jau seniai išsemtu. Man atrodo, kad vis dėlto jis išlieka svarbus, netgi kiekvienam kūrėjui pamatinis: kas yra ir kam reikalinga tapyba, kuri iš esmės yra atvaizdo kūrimas? Tapytojui toks klausimas tampa ypač aktualus dabartiniais „vaizdinio pertekliaus“ laikais, kai gyvename nuolat kintančių, ryškių, efektingų, dirginančių, lengvai ir greitai reprodukuojamų vaizdų sraute. Tapyba šiame kontekste atrodo tarsi nebeįdomi ir nereikalinga – juk kiekvienas, pasitelkęs technologijas, be ypatingų pastangų gali prikurti, ko tik nori, kiek tik nori ir kaip tik nori. Ar to nepatvirtina ir kultūrinės realijos, lyg ir menkstantis susidomėjimas tapyba, neaiški jos vieta dabarties mene. Tad kam tapyti, daryti atvaizdą iš anksto žinant, kad tai mažai kam įdomu? Aš pats sau į šį klausimą esu atsakęs gana paprastai, nors, žinoma, tai jokiu būdu nepilnas atsakymas: man tapyba dovanoja regėjimo džiaugsmą, atveria tam tikrą reginio mistiką. Vieną vakarą kalbėjomės apie fizines spalvos savybes, ir tu, Leo, būdamas dar ir diplomuotas fizikas, atskleidei kai kuriuos įstabius fizinius spalvos niuansus. Ir vis dėlto turiu prisipažinti: kuo daugiau sužinau apie spalvą, jos prigimtį ir poveikį, tuo mažiau ją suvokiu, tiksliau, suvokiu, koks tai neįtikėtinas stebuklas. Ir tik tapydamas tą stebuklą suprantu ne tik teoriškai, bet ir išgyvenu. Paveikslas yra šių išgyvenimų liudininkas.
L. R.: Aš visiškai sutinku, kad tapyba verčia įsižiūrėti, kad tai matymo menas. Žmonės tarsi mato pasaulį, bet iš tikrųjų nemato. Sakau ir savo mokiniams: mokytis tapyti reiškia mokytis matyti iš naujo.
V. P.: O man tapymas – tai tarsi hipnozės seansas. Išsivalau nuo nereikalingų minčių tik gryna veikla, kuri įleidžia į pasąmonės pasaulį, – ar tai būtų grojimas, ar tapymas, ar bėgimas. Taip, tapyba išmoko matyti. Man tapyba padeda ne tik matyti pasaulį, bet ir suvokti save. Palyginti su muzikos atlikimu, tapymas yra absoliučiai kitoks procesas. Skambinant fortepijonu kūnas yra maksimaliai susikoncentravęs, nes grojimas šito reikalauja fiziologiškai: kai vienu metu turi vesti tris keturis balsus, kai atmintyje turi sutilpti valandos ar pusantros rečitalis, visa tai kūnui bei protui didžiulis apkrovimas, kokio nėra tapyboje. Pats tapymo judesys veikiau atpalaiduoja, o dirba kiti dalykai – sąmonė, pasąmonė. Nors grojimas irgi gali atpalaiduoti ir tai įvyksta du kartus. Kai pirmą kartą atverti natas ir kai tą kūrinį groji jau ilgesnį laiką. Viskas, kas vyksta tarp, – sudėtingas procesas. Pacituosiu pianistą Ivo Pogoreličių: viename interviu buvo pasakyta, kad jo išgaunamas garsas yra jau ne fizinis, bet metafizinis. Pogoreličius atsakė, kad metafizinį garsą galima pasiekti tik tada, kai prieinama fizinio garso riba, kai ji peržengiama. Kad tai įvyktų, reikia daug laiko ir didžiulių pastangų...
L. R.: Manęs kartais klausia, kodėl aš tapau. Visų pirma, mėgstu dažus, teptukus, mėgstu dažus spausti ant paletės – taip buvo nuo vaikystės. Puikiai suprantu tuos žmones, kurie patekę į muzikos instrumentų parduotuvę patiria jaudulį – dailios gitaros, paslaptingi blizgantys instrumentai ir t. t. O man toks jaudulys kyla dailės reikmenų parduotuvėje. Nėra gražesnio momento už tą, kai ant paletės išspaudi šviežio dažo – kokios nors raudonos ar geltonos spalvos. Ir šio proceso neįmanoma sulyginti nei su „fotošopu“, nei su fotografija ar dar kuo nors.
T. K.: Besiklausydamas pagalvojau, kad neatsitiktinai tie visi išvardyti paprasti dalykai – dažo materialumas, kvapas, spalva, potėpio judesys, energija – yra tokie svarbūs. Tapyba nuo technologijų tuo ir skiriasi, kad tapymo procesas remiasi visomis žmogaus juslėmis. Net klausa, kurią tradiciškai priskiriame muzikai, tapyboje neišvengiamai dalyvauja: be jos „neskambės“ spalviniai deriniai. Tapyba įtraukia visą žmogų. Per jusles paliečiami ir mūsų jausmai bei mintys, tai neatskiriami dalykai. O technologijų sukurti vaizdai yra sterilūs, todėl juose nėra gyvybės, nėra tos energijos. Bet grįžtant prie pirminės tapybos idėjos – naujo atvaizdo sukūrimo, man kyla klausimas, iš kur tas poreikis, koks tai veiksmas? Žvelgdami į kultūros ir civilizacijos istoriją pamatysime, kad seniausi aptinkami kultūros ženklai yra dviejų rūšių: tai kapavietės ir atvaizdai – piešiniai ant uolų. Ir vieni, ir kiti byloja kai ką labai svarbaus – pirmiausia tai, kad mūsų kultūros ištakos susijusios su atvaizdo kūrimu. Kažkuria prasme ir kapavietės neatsiejamos nuo atvaizdo: tai reakcija į nesamą, įsivaizduojamą reginį – pomirtinį gyvenimą. Tuo žmogus išsiskyrė iš kitų gyvų būtybių: gebėjimu (o gal kaip tik negebėjimu?) būti ne vien dabartyje. O atvaizdai ant uolų mane stebina savo grožiu ir polėkiu. Kam šito reikėjo „laukiniams“ žmonėms? Manęs neįtikina moksliniai paaiškinimai, esą tai ritualiniai medžioklės atkartojimai, kurių funkcija iš anksto „įvykdyti“ žvėries nukovimo aktą, kad realybėje nebereikėtų bijoti. Yra daugybė piešinių, kurie nevaizduoja jokių medžioklės scenų, bet atkuria kokį nors pavidalą, pavyzdžiui, nepaprastai grakščią antilopę. Kadaise pagalvojau, kad žmogus, piešdamas šokančią antilopę, kažkuria prasme persikūnija, jis pats tampa ta antilope. Tampa mediumu, laidininku gamtinio, netgi kosminio proceso, jis jame dalyvauja, pasiversdamas vienu ar kitu žvėrimi, patirdamas vieną ar kitą būseną. Būdamas viename ar kitame laike jis aprėpia visatos grožį, moka jį patirti ir suprasti. Tapymo, piešimo, atvaizdo darymo aktas man siejasi būtent su pirmapradžiu persikūnijimo aktu.
L. R.: Atvaizdo darymas (image making) – labai nepaprastas, sakyčiau, filosofinis klausimas. Neatsimenu, ar tai Ernsto Gombricho mintis, kad žmonija visada buvo išalkusi atvaizdų. Atvaizdo darytojai visada buvo itin gerbiami.
T. K.: O kaip su bibliniu atvaizdo draudimu?
L. R.: Biblijoje uždraustas žmogaus atvaizdas, bet nedraudžiamas abstraktus ar augalo atvaizdas, be to, šie draudimai kartais būdavo gudriai apeinami. Garsioje Dura Europos sinagogoje, dabartinėje Sirijos teritorijoje, visi žmonės nupaišyti iš nugaros – atseit tai nėra atvaizdas. Ornamentika irgi tam tikra prasme yra atvaizdas, ir žydų, ir arabų kultūroje. Matyt, atvaizdai teikia mums tai, ko negali duoti muzika ar tekstai.
V. P.: Įdomu, kaip laikui bėgant keitėsi pati atvaizdo samprata, kaip ji priklausė nuo istorinių aplinkybių.
L. R.: Senovės Egiptą mes įsivaizduojame pagal jų reljefus, tapybą ir kitus artefaktus. Vien tekstai, kad ir kokie informatyvūs jie būtų, senovės Egipto kultūros bendro vaizdo nesudarytų.
V. P.: Pagalvojęs apie kurią nors epochą, mintyse pirmiausia matau atvaizdus...
L. R.: Būtent. Renesanso Italija – tai jo žmonių atvaizdai. Jie reprezentuoja epochą kaip niekas kitas. Kalbant apie dabartinį laiką gal ir vienpusiška būtų demonizuoti progresą ir technologijas. Juk žinome, kad fotografijos išradimas pastūmėjo tapybą į priekį, kad aviacijos atsiradimas ir Eifelio bokštas lėmė kubizmo atsiradimą, netgi tokie dalykai kaip reliatyvumo teorija ar kvantinė mechanika paveikė visą XX a. mąstyseną. Ir aš visai nedramatizuoju „tapybos mirties“, nes ji niekada nemirs visiškai. Tiesiog ja domėsis mažiau žmonių, bet visada bus tokių, kuriems įdomūs ne virtualūs dirbtiniai, bet žmogaus padaryti atvaizdai. Kaip grafologai iš žmogaus rašto gali nustatyti charakterį, taip iš tapybos matome, kaip žmogus juda, alsuoja, išgyvena tą ar kitą dalyką, kaip žmogus jaučia, tarkim, šitą raudoną spalvą. Ir kadangi domimės žmonėmis, o ne kažkokiais mirusiais dalykais, tapyba nemirs, kaip nemirė teatras, kaip nemirė kinas. Galbūt bus dar mažiau tapyba besidominčių žmonių, bet gal tai tik į gera.
Užrašė Tomas Kiauka

 

 

Į viršųĮ VIRŠŲ