AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Aš rasiu dinozaurą

Pokalbis su menininke Aurelija Maknyte

Dalia Mikonytė
Nr. 12 (1073), 2014-03-28
Esi produktyvi menininkė, aktyvi parodų dalyvė ir lankytoja, dėstytoja, daug filmuoji ir montuoji, spėji netgi renginiuose „pavidžėjauti“ kaip VJ Makaura. Man atrodo, kad esi tikra meno „vartotoja“. Visur suspėji sudalyvauti, pasidomėti ir tuo pasimėgauti. Atrodo, kad kultūros vartojimas ir kūrimas tau tikrai nėra darbas. Ko dar apie tavo veiklą ir pomėgius nežinome?
Paskutiniu metu esu panirusi į kelias įdomias temas, bet tai nereiškia, kad jos taps projektais artimiausiu metu. Viena temų, kuria domiuosi nuolat, – tai žmogaus gyvenimas saloje ar laive (izoliuota teritorija – nuo Henry Davido Thoreau, kurio „Voldenas, arba gyvenimas miške“ paauglystėje padarė stiprų įspūdį, iki įvairių robinzonų kruzų istorijų), taip pat skaitau knygas apie medicinos etiką bei genetikos etines problemas. Ši tema įtraukė po žurnalistės Rebeccos Sklott knygos apie Henriettą Lacks ir jos nemirtingų ląstelių istoriją. HeLa (taip mokslo pasaulis vadina šią ląstelę) – pirmoji žmogaus ląstelė, lengvai auganti mėgintuvėlyje. H. Lacks 1951 m. mirė, ir nuo tada jos ląstelės tebėra praktiškai pramoniniu būdu dauginamos ir parduodamos, taigi iš esmės H. Lacks yra pirmas nemirtingas žmogus pasaulyje. Tais laikais jos ląstelių savo moksliniams ir nemoksliniams bandymams galėjo įsigyti bet kas, o mokslo populiarinimo žurnalai pateikdavo instrukcijas, kaip HeLa ląstelių užsiauginti namų sąlygomis. Taigi, HeLa istorija, privertusi pasaulį permąstyti mokslo etikos problemas, užkabino mane dar ir todėl, kad prieš kelerius metus, žinodama, kad po mano tėvo mirties tarp stiklelių kažkur guli mažytis jo audinių pjūvis, bandžiau aiškintis, kiek šansų, kad tokį objektą galima rasti. Teisininkas patikino, kad šansai lygūs nuliui. Tačiau čia įdomus tampa ne pats radinys, o paieškos procesas, kurio metu kaip iš sudrumsto dugno į paviršių ima kilti daug problemų, kurios yra ne tik etikos objektas.
 
Tavo kūryboje ypač svarbus atrodo atsitiktinumas. Nuo 2002 metų renki videokamerų įrašus, kurie padaryti įvairių žmonių, netyčia paspaudus kameros įrašymo mygtuką; padėvėtų drabužių ir daiktų parduotuvėse, turguose perki kasetes be užrašų, nusakančių jų turinį. Žaviesi ir nori dalintis nuostabos momentu?
Taip, man patinka nustebti, patirti atradimo džiaugsmą. Man patinka nerežisuoti dalykai – juose randu tikrumo, kuris man svarbus. Labai mėgstu kaupti pačius įvairiausius dalykus – galėčiau save pavadinti archyvare, namuose dėžės pilnos visko: svetimų žmonių nuotraukų, laiškų, užrašų knygelių, dienoraščių, įvairių kitokių daiktų. Ne viskas tampa medžiaga kūrybai, bet gali tapti. Mėgstu konstruoti naujas istorijas, susieti skirtingus dalykus, atrasti. Vaikystėje, kai neišlįsdavau iš miškų ir pakrančių, tyrinėdama gamtą, buvau sau išsikėlusi tikslą – ant knygos „Dinozauro ieškokite gelmėse“ taip ir užsirašiau: „Aš rasiu dinozaurą.“ Ir toliau ieškau tų „dinozaurų“, tik kitais metodais. Mano pirmoji kūrybinė praktika, kaip dabar ją įvardiju, yra su tuo susijusi. O istorija tokia: vaikystėje buvo garbės reikalas išsikasti bunkerį. Mes su kiemo berniukais jį išsikasėm, o aš surinkau visus daiktus, kuriuos radom kasdami, bunkerio sienoje padariau įgilinimą ir išeksponavau. Negaliu teigti, kad pats atradimas ar atsitiktinumas man yra tikslas, tiesiog išnaudoju visas man tekusias aplinkybes.
 
Tavo projektai atrodo labai „organiški“ ir ypač taikliai pataikantys į šiandienos „taktą“. Ar galima sakyti, kad kuri meną, kuris yra arti kasdienybės, dabarties ar net tikrovės? Ar tokia tyli, bet nuosekli „partizaninė“ veikla yra subtili meno lauko dekonstrukcija, ar tiesiog smagus „pankavimas“?
Nevadinčiau to nei „partizanavimu“, nei „pankavimu“ – visada darau tik tai, kas man pačiai įdomu, nebandau pataikyti į „laiko pulsą“. Bet, žinoma, gyvenu ne sterilioje laboratorijoje – mane veikia begalė skirtingų įtakų. Domiuosi tuo, kas vyko, ir stebiu, kas vyksta dabar. Nutinka ir taip, kad staiga pamatau savo kūrinį, kurį padarė kas nors kitas. Idėjos sklando ore, jos nepatentuojamos. Naujausias menų tendencijas aš sau įsivardijau kaip poeziją. Kartais net haiku, nes yra tik keli žodžiai, dažnai apie nieką, prasmės nujaučiamos tik intuityviai ir visi jas nujaučia skirtingai. Tai nėra blogai, bet kartais man atrodo, kad jame per daug lyrizmo ir per mažai turinio. Noriu ilgai prisiminti matytus kūrinius, bet taip nutinka vis rečiau. O pati, net jeigu ir norėčiau, manau, negalėčiau būti poetiška... Nors turiu vieną tiesiogine to žodžio prasme poetišką kūrinį „Tėvo aktas“. Jame iš skrodimo dokumento išimti aprašymai tampa eilėraščiais, o jų autorius – skrodimą atlikęs medikas. Tokia „poezija“ man įdomi, nes ji ateina iš mokslo ir medicinos, jos pamatas kitoks.
 
Savo namuose turi puikių „liaudies meno“ pavyzdžių – bebro išskobtų skulptūrų. Kur aptikai šį folklorą?
Čia jau ne folkloras, tai skulptūros klasika! Kol kas jas turiu tik dvi. Kitos dar laukia. Aptikau vasarą, klajodama pagrioviais. Tuomet mane labai įtraukė peizažo kultūrinimo istorija. Melioracijos sistemos visiškai pakeitė peizažą. Na, o bebrai įdomūs tuo, kad aktyviai prisideda prie peizažo grįžimo į ankstesnį būvį, todėl jie man labai patinka. Jie – tikri partizanai kūrėjai. Užtvenkia melioracijos griovius ir kaip gamtos įrankiai, savais būdais kuria gamtinį peizažą.
 
Turi didžiulę VHS kasečių kolekciją. Man ypač įdomus atrodo tavo apsisprendimas rinktis „katę maiše“ – kaupti kasetes be jokių jų turinį nurodančių užrašų. Paminėk kelis pačius įdomiausius radinius.
Senokai tas kasetes sukiojau. Labai įdomios, savaip laiko koloritą atspindinčios edukacinės kasetės, mokančios kalbų, šokių ar kambarių valymo. Yra viena asiliukų prieglaudos kasetė, pristatanti paliktus asiliukus – juos siūloma priglausti. Viena įdomiausių – dviejų pensininkų porelių kelionė į Kanarų salas. Na ir, žinoma, esu radusi pornografijos – tėvai apdairiai buvo paslėpę visai kitą turinį skelbiančioje dėžutėje. Tik dabar jau kur kas sunkiau pasidarė tokių kasečių rasti, retokai jas pastebiu, daugėja DVD formato, o tai jau kita istorija, ten dominuoja tiražuojami filmai.
 
Daugiausia dirbi su medžiaga, kuri kadaise kam nors buvo labai svarbi, tačiau dabar gali atrodyti nebenaudinga. Ar galima sakyti, kad užsiimi „restauracija“ ar net „rekonstrukcija“?
Vadinu tai rekonstrukcija, nes medžiaga po mano prisilietimo keičiasi, trūkstamus fragmentus užpildau tuo, kas man atrodo įdomiausia. Kartais rekonstrukcija užsiima kintantis laiko kontekstas. Taip atsitiko su mano įsigytu laišku į Kremlių, kurį 1956 metais parašė Vilniuje gyvenantis rusas muzikantas, dirbęs viename teatre ir išmestas iš konservatorijos, kur mokėsi. Surinkęs įvairias charakteristikas ir faktus, įsitikinęs, kad išmestas dėl savo tautybės, jis prašė Kremliaus atkurti teisybę. Laišką įsigijau prieš kelerius metus ir planavau su juo susietus objektus – fotografijas, filmą ir kt. eksponuoti šiuo metu vykstančioje grupinėje parodoje „Platus kampas. Laiko limitas“ LDS galerijoje „Arka“. Tačiau staiga pakitusi politinė situacija privertė stabtelėti – supratau, kad tokiame kontekste projektas „Laiškas į Kremlių“ taps politiniu anekdotėliu... Taigi laiškas turės palaukti, tačiau net jeigu šis projektas ir išvys dienos šviesą, tai jis jau bus kitoks, nei buvau sumaniusi iš pradžių. Taigi projektas grįžo į konservacijos stadiją (kalbant restauratorių terminais).
 
Nuo 2005 metų vykdai projektą „Savaitė“, kurio metu į savo namus priimi gyventojus, jie gauna buto raktus, atskirą kambarį. Dalyviai diktuoja savo taisykles bei sąlygas ir iš esmės gali daryti bet ką. Kokio „bet ko“ yra įvykę per visą 9 metų laikotarpį?
Šis projektas nėra dokumentuojamas įprasta to žodžio prasme, todėl daug kalbėti apie jį vengiu. Tai projektas, apie kurį sužinai, jei tampi dalyviu. Nes jo esmė – patirtis. Kviečiu sudalyvauti ir sužinoti daugiau. O kol pas mane niekas negyvena, kambarį retsykiais paverčiu „Kambario galerija“. Pirmuoju oficialiu šios galerijos eksponatu tapo stiklinis agurkas – Erwino Wurmo portretas. 2008 metais Erwinas Wurmas sukūrė sintetinių agurkų kolekciją. Pavadinimas teigė, kad tai – autoportretai. 2009 metais šis kūrinys, 36 agurkai, buvo eksponuotas „Vartų“ galerijoje, tačiau čia jie buvo eksponuoti be pavadinimo. Taigi galima teigti, kad Wurmas Vilniuje prisistatė kaip anonimas. Galvodama apie kūrinio pavadinimą bei prasmes, kambario erdvėje eksponavau blizgantį Wurmo portretą – su pagarba ironiškam šio autoriaus santykiui su skulptūra ir skulptoriais. Šis portretas blizga, nes Wurmas mąsto apie Jeffą Koonsą.
 
Prieš metus kartu dalyvavom parodoje „Atvirkščia perspektyva“ galerijoje „Kairė–dešinė“ ir pastebėjau, kad turi piromaniškų pomėgių... Ar gerai dega skaidrės ir kodėl?
Gerai dega ne bet kokios skaidrės. Todėl degintos buvo tik specialiai atrinktos. Jas pirkausi internetu – iš Britanijos, Vokietijos, JAV. Girdėjau komentarų, kad mano poelgis barbariškas, kad tokiu būdu naikinu praeitį... Vis dėlto mano strategija čia – bandymas sukurti paralelinį „vaizdą už vaizdo“, galvojant apie vaizduotės veikimo mechanizmus. Tos išdegusios skylės peizažuose – tarsi kosmoso skylės, už kurių – kažkas. Vieniems ten šviesa, kitiems – fantastinis, ką tik sukurtas gamtos reiškinys. Turiu ir ciklą degintų gėlių skaidrėse – nuo liepsnos žiedai pražysta naujai ir aš jaučiuosi tarsi selekcininkė, sukūrusi naujus augalus.
 
Teko girdėti apie tavo projektą, kurio metu iš videonuomos punkto „Eliksyras“ pasiimdavai vaizdajuosčių ir, filmų gale įrašiusi inkliuzus iš TV, grąžindavai atgal. Kokie inkliuzai tai būdavo?
Tie inkliuzai buvo tuščių kasečių pabaigų užpildymai. Taigi juos pamatydavo tik tie patys kantriausi žiūrovai, kurie filmus žiūrėdavo iki galo. Užpildydavau tik tuo, ką tuomet, paties įrašo metu, transliuodavo TV kanalai. Šiek tiek žinių, šiek tiek dokumentikos, toks mišinėlis iš tos akimirkos TV aktualijų. Dabar gailiuosi, kad jų nepasilikau ir kaip dokumentacijos, bet tuomet man buvo smagu daryti būtent taip. Dokumentuoti tai, kas padaryta, mano manymu, yra pats nuobodžiausias užsiėmimas.
 
Ar vis dar sudarinėji paskutinių vakarienių meniu?
Nuteisti myriop kaliniai prieš egzekuciją turi teisę į paskutinę vakarienę, kurios meniu jie pasiūlo patys. Surinkau nedidelę tokių meniu kolekciją ir norėjau padaryti tikrą puotą su tais patiekalais. Senokai tai buvo, neįgyvendinau, kitos idėjos pagavo, bet gal dar viskas pataisoma?
 
Paskutinį mėnesį apsilankiusieji tavo namuose susidurdavo su monumentalia popieriaus ir tekstų skulptūra „Be pavadinimo“. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, už jos slypi intriguojanti kelių dešimtmečių šeimos istorija, pasakojama laiškais.
O, tai labai daugiasluoksnis projektas. Instaliacija „Be pavadinimo“, kurioje, pavargusi nuo tekstų pertekliaus, nusukau knygas nugarėlėmis į sieną, buvo didesnio projekto „Rekonstrukcija“ dalis. Viskas prasidėjo nuo to, kad sendaikčių turguje atradau didžiulę kolekciją motinos dukrai 1965–1990 metais parašytų laiškų. Per šių laiškų asmeninius pasakojimus atsiskleidžia labai įdomi ir keista šeimos istorija, taip pat socialiniai ir politiniai žmogaus gyvenimo aspektai nuo sovietmečio iki pirmųjų atgimimo reiškinių. Šiuos laiškus suskaitmeninau – toks veiksmas ranka rašyto, intymaus laiško tekstą pavertė literatūra ir su skaitytoju susitinka jau visiškai kitokiu santykiu. Laiškų tekstai bus publikuoti knygoje kaip gyvas istorijos liudijimas ir citatos, bet lygiagrečiai tenka aiškintis ir teisinius tokių tekstų publikavimo reikalus...
 
Labai ačiū už pokalbį, sėkmės visuose paieškų ir atradimų procesuose.
Ačiū už galimybę pasikalbėti raštu ir gyvai, žodžiu. Rašymas ir kalbėjimas – dvi mąstymo formos, todėl džiaugiuosi galėdama apie tuos pačius dalykus pagalvoti dviem skirtingais būdais.
Į viršųĮ VIRŠŲ