Kodėl autoportretas? Tokį klausimą uždaviau ir sau dar prieš apsilankymą parodoje. Visuomet maniau, kad šis žanras nėra įdomus konceptualiuose apmąstymuose paskendusiam šiandieniniam menininkui. Regis, parodos organizatoriai numanė šį klaustuką, nes parodą taip ir pavadino: „Kodėl autoportretas?“ Gaila, kad ėmėsi aiškintis (kaip kokiam teisiamųjų suole) ir besiaiškindami išpyškino keletą sakinių, kaip autoportretas atskleidžia menininko tapatybę ir yra kelias į autoriaus būsenos, pasaulėjautos pažinimą. O juk būtų daug įdomiau, jei tas klausimas ir liktų klausimu, leisdamas suktis lankytojų galvose įvairiausiems apmąstymams. Juolab kad parodoje kiekvienas menininkas greta savo autoportreto palieka išpažinimą (keletą sakinių), dėl kurio eksponatai tampa labiau individualūs.
Manau, parodą verta aplankyti vien dėl meninių technikų gausos. Kiekvienas autoportretas jau savaime yra unikalus, nes daugiau ar mažiau atspindi autoriaus asmenybę ir braižą. O tai, kad jie kurti tapybos, aerografijos, koliažo, medžio raižinio technikomis, įspūdį dar labiau sustiprina. Juk įdomu pažiūrėti, kas sukasi šiuolaikiniu menu gyvenančių kūrėjų galvose, ką naujo jie atranda ar kaip originaliai bando išsiskirti. Sukantis ratu ekspozicijos salėje prieš akis šmėžuoja subtilusis (o galbūt „išmanusis“) Andrius Zakarauskas su „Ekspozicija (3 aš)“, jo tapyboje galime įžvelgti kompozicijos, potėpio preciziškumo ir fragmentiško, nefigūratyvaus kūno kompromisą. Kitoje pusėje – nuoširdieji Vytenio Tolučio „Monologai“. Jo kūrinys man labiausiai įsiminė turbūt dėl to, kad autorius save užfiksavo ant paprasčiausių medžio pliauskų, kurias kaimo močiutės meta į pečių prieš kepdamos blynus. Ir tos pliauskos pačios jau galėtų būti naratyvus objektas. Kur ne kur papuvusios, su įbesta parūdijusia vinimi, o ant jų dar Tolučio veidas įspraustas.
Tarp minėtųjų autorių – kiek niūrokas Lauros Selmistraitytės autoportretas pavadinimu „Nieko neveikimas“. Monochrominiame, medžio raižinio technika atliktame kūrinyje vaizduojamas gulintis kūnas, apsiaustas baltu laisvai krintančiu audeklu. Jis spinduliuoja absoliučią ramybę, nieko neveikimą, nieko nebuvimą, nieko neteigimą. Tai, manyčiau, labiausiai atspindi nūdienos gyvenimą, kai jautiesi šaltas, sustingęs ir neveiksnus – pasiklydęs šiandieniame begalinės informacijos, medijų, realybių ir virtualybių pasaulyje.
Keista, jog tik keliuose autoportretuose matomas žvilgsnis. Juokinga, kad parodos aprašyme kviečiama „pažvelgti menininkams į akis tiesiogine to žodžio prasme“, o tų akių tiek nedaug. Tai, matyt, yra šiuolaikinio autoportreto problema, kai viską norima atlikti perdėm konceptualizuotai. Einant šiuo keliu po truputį nutrinama riba tarp autoportreto žanrinės prasmės ir menininko kūrybos apskritai, kai bet kuris kūrinys gali būti traktuojamas kaip autoportretas, nes atitinka tuos pačius savęs įtikrinimo principus. Menotyrininkas Viktoras Liutkus pacitavo Camus ir taikliai pasakė, kad menininkas kuria kolektyvinių ir asmeninių aistrų kovos arenoje, savo ruožtu autoportretas pasireiškia kaip šios kovos rezultatas, o jo įvairovė – kaip nevienodos autoriaus lemties toje kovoje pasekmė. Taigi tų akių nėra, matyt, dėl laikotarpio tendencijų diktato. Tiesą sakant, liežuvis sunkiai verčiasi šiuos autoportretus vadinti kalbančiais, jie greičiau droviai šnabžda. Dauguma jų labiau atspindi šiuolaikinį mąstymo būdą, meno tendencijas ar ką tik nori, bet ne tai, kas ir koks yra save vaizduojantis menininkas.
Paroda veikia iki gruodžio 6 d.
Vilniaus dailės akademijos galerija „Akademija“ (Pilies g. 44/2)
Dirba pirmadienį–šeštadienį 12–18 val.
