„Larsen C“ ir „Fear and Greed“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Kartą per metus Vilniuje dviem savaitėms atsiveria portalas į meninę, kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta būtinumas, nelaisvė ir suvaržymas. Šiems trims pagrindiniams žodžio „laisvė“ antonimams nuo 1997-ųjų griežtai draudžiama patekti į tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ scenas ir užkulisius. Šių metų festivalį balandžio 27 d. atidariusiam graikų choreografui Christosui Papadopoulosui drąsos pralaužti bet kokių kūrybinių suvaržymų rėmus galėtų pavydėti daugelis šiuolaikinės scenos menų kūrėjų. 2021 m. menininko sukurtas šokio spektaklis „Larsen C“ savo milžinišką energiją akumuliuoja iš nebesustabdomos Antarktidos ledynų tirpimo dinamikos. Paradoksalu, kad šią mirtinai tylią, visiškai nematomą, bet globaliai mūsų pasaulį keičiančią tragediją pajėgus perteikti tik žmogaus kūnas.
„Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 26 diena, penktadienis, dvi žalsvu pliušu aptrauktos klasikinių formų sofos vaidina Orfėjo svetainės baldus naujausioje Vilniaus mažojo teatro (VMT) premjeroje. Sofos atrodo solidžiai, turi ratukus, yra saikingai manevringos, jas lengvai pakelia du aktoriai, netgi galima atlenkti atlošus ir tada jos virsta sofomis-lovomis, ant kurių efektingomis pozomis gali išsipleikti Euridikė, Arklys ir net pats Orfėjas, svajingai bylojantis siurrealistiniais dramaturgo Jeano Cocteau tekstais. Todėl, jei reikėtų įvardinti, kas labiausiai sieja režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Orfėjas“ sceninę būtį su dabartimi, su šiuolaikybe, nedvejodama nurodyčiau tas dvi žalias sofas, į VMT atgabentas iš tikrai neprasto baldų salono.
Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ LNDT
Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas.
Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės Vilniuje
Į nepavydėtiną, Kafkos plunksnos vertą situaciją pakliuvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) kolektyvas intensyviai gastroliuos po Lietuvą tol, kol gaisrininkai pagaliau leis jiems sugrįžti į ką tik suremontuotus ir, regis, pagaliau kūrybinio žydėjimo ištiktus teatro namus. Kol kas tuo džiaugiamės tik mes – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Kuršėnų, Tauragės teatro žiūrovai, ateinančius mėnesius turėsiantys galimybę pagaliau pamatyti naujausius panevėžiečių spektaklius. Maloniai stebina ir sudėtingu metu pavydėtinai lojalūs kolegos – savo erdvėse Miltinio teatrui vaidinti ir net išleisti premjerą leido Panevėžio muzikinis teatras ir Panevėžio teatras „Menas“.
„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.
„Sūnus“ Jaunimo teatre
J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“.
Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks ’24“
Iš ko galima atpažinti konceptualiai ir idėjiškai subrendusį, reikšmingą vietą meninių pramogų rinkoje išsikovojusį tarptautinį teatro festivalį? Esmine dedamąja tampa stipri, meistriškai įvairių amžiaus grupių skirtingiems meniniams poreikiams subalansuota spektaklių programa. Be to, dar atsiradusi drąsa pagaliau išsivaduoti iš formalių meninę festivalio ideologiją reprezentuojančių šūkių ir galiausiai – ambicingas siekis į sales prisikviesti elitinę festivalio publiką. O tokios – išskirtinai lojalios, smalsios naujovių, žinančios, kodėl renkasi tarptautinio festivalio „Kitoks“ renginius, – šiemet buvo ypač gausu.
„Mama“ Oskaro Koršunovo teatre
2023-iųjų rudenį atsisveikinome su režisieriaus Kirilo Glušajevo spektakliu „Motina (Vasa Železnova)“. Stebėtina, kad daugiau nei dešimt metų Vilniaus mažajame teatre rodytą spektaklį režisierius sukūrė būdamas daugmaž tokio paties amžiaus kaip naujausio jo spektaklio „Mama“ herojus – sūnus Nikolia. 2011 m. jis buvo nepakenčiamai jaunas, įžūliai talentingas, demonstratyviai savo keliu einantis ir lyg tyčia kritikos įnirtingai su režisūros grandais Rimu Tuminu ir Oskaru Koršunovu lyginamas menininkas. 2023-iųjų gruodžio 18 d. Oskaro Koršunovo teatre (OKT) žiūrėdama premjerinę Glušajevo „Mamą“ pagal Floriano Zellerio pjesę, tariausi suprantanti, kodėl Maksimo Gorkio „Motina“ taip teatrališkai numarinta būtent šiemet: nes vis dar jauno, talentingo, unikaliu kūrybiniu keliu einančio bei pagaliau plieninį kūrėjo stuburą užsiauginusio menininko naujausiam spektakliui reikėjo oro, deguonies.
„Patina“ Šiaulių dramos teatre
Vidurio Europa, XX amžius, pokaris, vienas iš absurdo dramaturgijos apologetų griežia dantimis: „Aš jaučiu, kad gyvenimas košmariškas, kad jis sunkus ir nepakeliamas, kaip blogas sapnas. Apsidairykite aplink: karai, katastrofos ir nelaimės, neapykanta ir sutrikimas, priespauda ir mirtis, perspėjantys mus. Žmonės kalba ir nesupranta vienas kito“ (Eugène Ionesco). Pritariamai kinkuoju galva, neapsikęsdama šalia sėdinčios žmogystos buko naršymo telefone nusisuku į traukinio langą, už jo sparčiai į sutemas grimztanti lapkričio 17-oji, penktadienis, XXI amžius, pelkės, kirtimai, pirmas sniegas pakeliui į Šiaulius.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sibiro haiku“
Spalio 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažąją salę užplūdo, anot vieno klasiko, patys dėkingiausi, labiausiai atliepiantys ir ypač ekspansyvūs žiūrovai. Gal vertinant premjerinį režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklį 8–12 metų vaikams „Sibiro haiku“ cituoti Konstantiną Stanislavskį atrodo labai senamadiška, vis dėlto norisi jaunajam režisieriui užduoti klausimą: tai kur ir kodėl dingo šiame tikslinei žiūrovų amžiaus grupei skirtame scenos kūrinyje būtent ekspansyvumas? Priminsiu, kalbama apie lyg ir natūraliai tokio amžiaus vaikams būdingą smarkumą, nesantūrumą, visišką nesusikaustymą ir net savotišką nesusivaldymą, nebuvimą įspraustiems į rėmus, nepaklusimą standartinėms elgesio ir reakcijų schemoms.