Autorius: Mantė Valiūnaitė
Mantė Valiūnaitė
Kūniškos funkcijos
Nauji filmai – „Po oda“
Įsivaizduokite Monicos Vitti iš Michelangelo Antonioni filmo „Raudonoji dykuma“ heroję, staiga pavirstančią į ateivę, – kaip atrodytų? Turbūt kažkas panašaus į tai, ką matome Jonathano Glazerio filme „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą laisvai interpretuojant Michelio Faberio knygą. Susvetimėjusi moteris, ieškanti būdų, kaip išlikti ją supančioje aplinkoje, vaizduojama eksperimentiškai naudojant spalvas ir garsą. Tik „Po oda“ moteris (Scarlett Johansson) išties yra ateivė, filmo eksperimentiškumas kyla iš slapta filmuojamų susidūrimų su neprofesionaliais aktoriais – realiais žmonėmis, o dykuma čia ne raudona, bet juoda. Šiame filme nėra vardų ar perdėm gilių dialogų, tik trumpa ir paprasta vyrų medžioklė, atvedanti į savęs supratimą. „Po oda“ – tai mišinys išgryninto realizmo ir žvilgančios estetikos, abu jie reikalingi režisieriui, kad padėtų išreikšti pagrindines filmo idėjas, ir abu atstovauja skirtingoms pagrindinės veikėjos pusėms.
