Įsivaizduokite Monicos Vitti iš Michelangelo Antonioni filmo „Raudonoji dykuma“ heroję, staiga pavirstančią į ateivę, – kaip atrodytų? Turbūt kažkas panašaus į tai, ką matome Jonathano Glazerio filme „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą laisvai interpretuojant Michelio Faberio knygą. Susvetimėjusi moteris, ieškanti būdų, kaip išlikti ją supančioje aplinkoje, vaizduojama eksperimentiškai naudojant spalvas ir garsą. Tik „Po oda“ moteris (Scarlett Johansson) išties yra ateivė, filmo eksperimentiškumas kyla iš slapta filmuojamų susidūrimų su neprofesionaliais aktoriais – realiais žmonėmis, o dykuma čia ne raudona, bet juoda. Šiame filme nėra vardų ar perdėm gilių dialogų, tik trumpa ir paprasta vyrų medžioklė, atvedanti į savęs supratimą. „Po oda“ – tai mišinys išgryninto realizmo ir žvilgančios estetikos, abu jie reikalingi režisieriui, kad padėtų išreikšti pagrindines filmo idėjas, ir abu atstovauja skirtingoms pagrindinės veikėjos pusėms.
Filmo struktūra aiški – pirma dalis supažindina su veikėja ir jos keistu elgesiu naktiniame Glazge, antroji vaizduoja jos pabėgimą nuo įpročių, lėtai atrandant, ką reiškia turėti žmogaus kūną. Kai ekrane pamatai padavėją, nešiną lėkšte su pyragu, gali nujausti, kad ji pirmą kartą ragaus pyrago. Iš lėto stambiu planu rodomas pyrago gabalėlio artėjimas prie burnos tik patvirtina, kad tai pirmas maistas, kurį ji bandys. Ši scena išdidina ir įtaigiai vaizduoja kūniškų funkcijų atradimą.
Pagrindiniai „Po oda“ klausimai, – ką reiškia turėti kūną, ar galima išmokti būti žmogumi, ar ne taip pat mes mokomės vaikystėje, – suskamba antroje dalyje. Tik neaišku, kodėl toks posūkis įvyko. Režisierius teigia siekęs iš lėto rodyti veikėjos kitimą, jai vis labiau įsileidžiant į pokalbius su savo aukomis. Vis dėlto sunku filme įžvelgti palaipsnį kitimą, greičiau tai staigus savirefleksijos pliūpsnis ar net nepaaiškinamas troškimas pabėgti nuo pasikartojimų.
„Po oda“ – gryna kino patirtis. Blizganti juoduma, beribė baltuma ir ūkanotos spalvos sukuria erdvę ir laiką, neturinčius kasdienių metmenų. Filmas neįvardija pasakojimo laiko – gali būti kelios dienos, savaitės ar mėnesiai. Šis svetimas erdvėlaikis sukuriamas kontrastingai vaizduojant kasdienį gatvės gyvenimą: prekybos centrai, vakarėliai, einantys namo vieniši žmonės, apšviesti gatvės žibintų. Laimė, režisierius nesistengia naiviai supriešinti, kas žmogiška, su tuo, kas ne. Kontrastai išsaugo vizualiosios pasakojimo dalies balansą – keistumas ir kitoniškumas svarbūs, tačiau labiau patirties lygmeniui.
Itin daug pagyrimų nusipelno „Po oda“ garsas. Micos Leviso garso takelis toks pat svarbus, kaip ir vizualioji filmo pusė. Glazerio patirtis, kuriant grupių „Massive Attack“ ar „Radiohead“ muzikinius klipus, suteikė filmui vaizdo ir garso vientisumo. Kartu tai sukūrė unikalią filmo atmosferą, kuri iš lėto įslenka po žiūrovo oda, muzika pabrėžia įtampą tarp veikėjos ir jos aplinkos. Galima sakyti, kad garso takelis atstoja vidinį moters pasaulį, nes filme nėra jokių kitų jos jausmų išraiškos formų, ypač pirmoje dalyje. Muzika tampa savybių, kurios yra pagrindiniai žmogaus atributai, pakaitalu. Garso takelis išbaigia pagrindines idėjas ir įgyvendina ekrane mistinės būtybės vaizdinį.
„Po oda“ gražus paradoksalumu: kai sutelkiame dėmesį į ateivę, atrandančią kūniškas funkcijas, filmas pasiūlo žiūrovui fenomenologinį eksperimentą. Scenos, kuriose veikėja aiškinasi būdus, kaip veikti ir reaguoti, skamba lyg kvietimas atsisėsti šalia Jeano-Paulio Sartre’o su kavos puoduku ir kuo įdėmiau žiūrėti. Tokia „egzistencinė fantastika“, praryjanti jus beveik dviem valandoms. Tai, kas slypi po oda, gali likti sapnais ir vizijomis, patirtimis ir troškimais. Filmas iškelia į ekraną kitoniškumą, kuris slepiasi po oda ir negali būti atskleistas žmonėms. Ar jūs žiūrite įdėmiai?
