Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Atsipalaiduoti nuo meilės
Šokio spektaklis „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“
Šokio spektakliai, stebint šokėjų judesius, skatina atnaujinti ryšį su savo kūnu, geriau jį pajusti. Choreografių ir šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (premjera gruodžio 9, 10 d., „Be kompanijos“) norisi kartu su jomis siūbuoti klubais, stebėti kūno impulsus, kratyti galvą, pulsuoti krūtine, mechaniškai suktis, leistis užvaldomam judesio tarsi svetimos jėgos, greta kito išsitiesti ant iš ilgų, šviesių plaukų padaryto kilimo, oda pajusti jo faktūrą.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (X)
Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.?
Ieva Tumanovičiūtė
Sielos celė
Spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“
Naujai įkurtas teatras „Transmutation Theatre“ savo pirmuoju Povilo Makausko režisuotu spektakliu „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ parodė siekį su žiūrovu užmegzti intelektinį ir dvasinį ryšį. Neseniai atsidariusiose meno erdvėse „Vileišio 18“ lapkričio 25–27 d. įvykęs spektaklis sukurtas pagal portugalų rašytojo Fernando Pessoa (1888–1935) „Nerimo knygą“.
Ieva Tumanovičiūtė
Kokybiški spektakliai
Latvijos teatro vitrina
Lapkričio 11–13 d. teko galimybė pamatyti keturis Latvijos teatro spektaklius – tris Rygoje ir vieną Liepojoje. Latvijos teatro darbuotojų sąjungos kuruojama spektaklių programa siekiama pristatyti šalies teatrą užsienio profesionalams bei stiprinti kultūrinius Baltijos ir kaimyninių šalių ryšius. Iš kelių spektaklių būtų neteisinga daryti kokius nors apibendrinimus apie pastarąjį Latvijos teatro sezoną, tačiau bendrą šių kūrinių vardiklį rasti galima.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (IX)
Teatre bendraminčių kelionės, apie kurias rašei, vis retesnės, todėl ypatingos. Bet net ir kūriniuose, peržengiančiuose saiko ribas, pamirštančiuose ieškoti grožio, pasiduodančiuose temos brutalumui ar emocijai, galima rasti vieną kitą patrauklų elementą. Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Infinity“ tokiu tapo mergaitė balkone (Aušra Giedraitytė), gyvenanti savitą gyvenimą, susikūrusi ištisą pasaulį ir pro langą su nuostaba stebinti išorėje vykstančią beprotybę. Tai guodžia, leidžia ištverti, bet neišteisina scenoje vykstančio chaoso, taip ir neatradusio meninės formos, ne lozungais pasakojančios apie autoritarinį režimą Baltarusijoje ir ne tik. Kaip kalbėti apie skaudžiausius dabarties pasaulio įvykius? Štai kur klausimas menininkams.
Ieva Tumanovičiūtė
Norėti kažko daugiau
Apie spektaklį „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“
„Niujorkas“, „Berlynas“, „Tikras gyvenimas“, „Savastis“, „Pagarba sau“ – keli tam tikro amžiaus, tam tikros socialinės ir kultūrinės aplinkos žmonių dėmesį patraukiantys raktažodžiai, susiję su jų svajonėmis. Ivano Vyrypajevo pjesė „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ suręsta iš tokių dvasines ir materialines siekiamybes atspindinčių idėjų tarsi iš prekės ženklų, nurodančių tam tikrus 30–35 metų žmonių norus, tokius kaip: iš tiesų jausti, iš tiesų gyventi, patirti pilnatvę, pajusti save, išgyventi tikrą meilę ir t.t.
Ieva Tumanovičiūtė
Aktorių ir žiūrovų ryšio variantai
„Sirenų“ dienoraščiai (II)
Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje – aktorių.
Ieva Tumanovičiūtė
Kokį pasaulį galime įsivaizduoti?
„Sirenų“ dienoraščiai (I)
Šiuolaikinius klausimus apie kūną ir lytį, kūną ir technologijas, kūną ir ekologiją, kūną ir mokslą, kūną ir protą, kūną ir sielą ir t.t. kelia šiųmetis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Jo tema „Kūnas“ taip pat apima kūną ir teatrą. Nuo seno scenoje nebūtinai vaidina aktoriai – stebuklingai atgyja lėlės ir objektai, valdomi žmonių. 2015 m. „Sirenose“ pristatytame grupės „Rimini Protokoll“ projekte „Remote Vilnius“ žiūrovų kūnai tapo pagrindiniais veikėjais, o projekte „NACHLASS, kambariai be žmonių“ (2017 m. „Sirenos“) istorijas pasakojo erdvės, daiktai ir balso įrašai.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (VIII)
Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) – antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.
Ieva Tumanovičiūtė
Būdai susidoroti su tikrove
„Scilė nori būti žmogumi“ Vilniaus mažajame teatre
Skaitydama Paulinos Pukytės tekstus, kartais stebėdamasi klausiu savęs, kaip visa tai, iš ko konstruoja savo kūrinius, ji prisiverčia perskaityti. Pasirodo, iš tiesų kažkur vis dar egzistuoja straipsniai „Kaip suvilioti vyrą“, žmonės rašo kvailus komentarus, papūstalūpės influencerės renka sekėjus, o komercinės televizijos rodo absurdiškas laidas žiūrimiausiu eterio laiku. Kadangi renkuosi tai ignoruoti, mano tikrovėje egzistuoja moterys kūrėjos, knygos, kuriose homoseksualumas funkcionuoja kaip nieko nestebinanti norma, o žmonės stengiasi kurti santykius, nevaidindami ir nežaisdami žaidimų.
