Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Kurti tikrovę
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Svarbu, kokią būseną žiūrovui sukelia spektaklis, kaip į jį kreipiasi, kokį jį išleidžia iš teatro: piktą, sudirgusį, pavargusį, susimąsčiusį, įkvėptą. Juk nuo to priklauso, ką jis darys, kaip bendraus su kitais. Vis labiau vertinu kūrinius, kurie agresyviai neatakuoja, neišdirgina, po jų išeini susikaupęs, atsargesnis. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje parodytas ne tėvynėje kuriančio šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ daro gerą įspūdį pagarbiu ir ramiu bendravimu su žiūrovais, kai nesiekiama nei etiškai, nei estetiškai šokiruoti.
Ieva Tumanovičiūtė
Reiklus žiūrovas
„Apmąstant omarą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Įsivaizduoju, kaip žmogus, sparčiu žingsniu lenkdamas Kaziuko ar kokios kitos Vilniaus mugės, nusidriekusios Gedimino prospektu, palapines, tikisi kuo greičiau, kol dar riebaluose kepinamo maisto kvapas neįsigėrė į drabužius, pasislėpti nuo minios šurmulio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jis viliasi atvangos sielai, grožio, poezijos, bet pataiko į dar vieną šiurkščią mugę. Šįkart į raudonos ir mėlynos, JAV vėliavos spalvų Omarų festivalį. Prieš spektaklį jam siūloma užkąsti sumuštinių, o scenoje pasitinka ne tik ryškios šviesos, spalvos ir triukšmai, bet ir viktorina su žiūrovais, prizai, Omarų festivalio emblema, plastikiniai vėžiagyviai, languota klijuote užklotas stalas, animacinių filmų humoras, džinsais ir raudonais festivalio marškinėliais vilkintys aktoriai bei visas kitas mugės kičas.
Ieva Tumanovičiūtė
Būties akligatvis ir nuo to atsietas grožis
„Vakarų krantinė“ Klaipėdos dramos teatre
„Visgi labai neramu – nežinau, kaip pažvelgsiu į dienos šviesą po tokio keisto nuotykio, šita stotelė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau, nuo šiol visada pastebėsiu tuos mažyčius blausius žibintus, kurių seniau man nebuvo, be to, bemiegė naktis – net neįsivaizduoju, kaip po jos pasikeičia gyvenimas, to man dar nebuvo – ko gero, viskas susipainioja, ir diena neišaušta po nakties taip, kaip anksčiau“ (Seno Pono žodžiai iš Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIV)
Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.
Ieva Tumanovičiūtė
Būties vienatvė ir teatro ilgesys
„Įsimylėjėlių kolekcija“ ir „Bangų šnabždesys“ festivalyje „TheATRIUM“
Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau – kokio teatro jis ilgisi. Scenoje tos pačios temos gvildenamos daugybe būdu ir vienus paliečia tie, kuriems kiti lieka abejingi. Todėl svarbu kiekvienam žiūrovui pačiam ieškoti bendraminčių menininkų. Festivaliai tam puiki proga, nes programų sudarytojai, pristatydami kūrinių įvairovę, stengiasi užtikrinti ir jų meninę kokybę.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIII)
Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.
Ieva Tumanovičiūtė
Vėl patikėti
„Fragmentas“ Klaipėdos dramos teatre
Antono Čechovo pjesėse kuris nors iš veikėjų vis pafilosofuoja, kaip žmogus gyvens po šimto ar dviejų šimtų metų. „Trijose seseryse“ tai daro Veršininas, kai atsisveikindamas sako: „Seniau žmonija buvo užsiėmusi karais, jos visa egzistencija buvo pilna žygių, antpuolių, pergalių, dabar visa tai atgyveno, liko tik milžiniška plynė, kurios kol kas nėra kuo užpildyti; <...> Žinot, jei prie darbštumo pridėsime išsilavinimą, o prie išsilavinimo darbštumą...“
Ieva Tumanovičiūtė
Žiūrovo prisilietimas
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ (II)
Pažintį su pirmoje teksto dalyje aprašytomis šokėjų asmenybėmis pratęsia susitikimas su švedų šokėju ir choreografu Sindri Runudde. Nors neretai interaktyvumas atbaido, dalyvauti jo spektaklyje „A Sensoral Lecture“ reiškia nurimti ir pajausti. Šokėjas leidžia žiūrovui įsiklausyti į savo kūną: kiekvienas turi puodelį su nulaužta ąsele, kurį gali liesti. Jaukų ir pagarbų santykį su žiūrovu kuriantis Runudde skatina dalyvauti tiek, kiek norisi. Kartais jis nurodo, kaip liesti indą, tarkim, labai švelniai per atstumą, susitelkiant į akimirką prieš pat prisilietimą, į tarp rankos ir objekto tvyrančią energiją, po to paspausti stipriau, užčiuopiant savo raumenis ir galiausiai kaulus. Stebint šokėjo judesius, malonu judėti nors rankomis ar glausti puodelį prie kūno.
Ieva Tumanovičiūtė
Šokėjų asmenybės
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’23“ (I)
Per judesį šokėjai tyrinėja savo kūną, iš jo išsineria ir iš naujo į jį įsilieja, šoka, kad suprastų, kaip mato pasaulį, kad papasakotų istorijas, išjudėtų skausmą, pakylėtų, išjaustų kitą, paskatintų tai daryti žiūrovus. Kurdamas šių metų šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ parodytą monospektaklį 71BODIES 1DANCE Danielis Mariblanca pasitelkė gilųjį klausymąsi. Tam, kad šoktų žiūrovams, jis išklausė septyniasdešimt vieną translyčio asmens istoriją, išgirdo jas ne tik protu, bet ir kūnu, kad juo galėtų užrašyti savo paties ir kitų pasakojimus. Scenoje nuogas translytis vyras, įtempdamas raumenis ir išmėgindamas įvairias pozicijas, leidžia kūnui virsti nuolat kintančia materija – naujas judesys, kitoks rakursas kuria skirtingus pavidalus. Išsinėrimo iš odos šokis virsta įsiliejimo į savo kūną aktu.
Ieva Tumanovičiūtė
Šalta ir skaidru
Spektaklis „Fossilia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Į tremtį Dalia Grinkevičiūtė su savimi pasiėmė spektaklių programėles. Apie operą ji rašė: „Prieš mane atsivėrė įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, apkerėjęs mane ir tapęs vėliau didele dvasios atsvara (...). Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika. Ir niekada tu jau negalėsi būti skriaudėjų pusėje, tavęs nepadarys jų įrankiu.“ Norėtųsi, kad teatras tebeturėtų tokį poveikį, bet, regis, vietoj stebuklingo Gėrio ir Grožio pasaulio scena vis dažniau virsta racionalia tiesos paieškų ir liudijimų vieta. Tai būdinga ir vėlesniems Grinkevičiūtės kūriniams „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir „Gimtojoj Žemėj“, parašytiems jau grįžus iš tremties, praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje.
