Vaikas be galvos
Nusprendžiau pasivaikščioti Kaune. Praėjau senamiesčiu, Laisvės alėja. Pro teatrus praėjau neatsigręždamas. Gana meno. Kitokios reikia kultūros. Iš karto prisipažinsiu, kad skaudžiai apsirikau: užeiti į universitetą buvo vienas kvailiausių mano sprendimų. Net ir universitete nuo teatro, pasirodo, nepabėgsi.
Kalbu ne apie teatrą, kuris vyksta kiekvienos paskaitos metu, kai dėstytojas mėgina užkariauti auditorijos dėmesį (ar bent išlaikyti ją neužmigusią) pasakodamas istorijas, rodydamas filmus ar kitą vaizdinę medžiagą. Ne, prie VDU Didžiosios salės susidūriau su tikru spektakliu, kuriame vaidino aktoriai, grojo muzika, buvo butaforijos ir net kostiumų. Užsukau ir sustojau, nes nemandagu būtų taip tiesiog imti ir iš karto pro kultūrą praeiti, jokio pagarbos ženklo neatidavus: aš, nors ir ne džentelmenas, auklėtas ne taip jau ir prastai.
Pirmiausia į rankas pateko lapelis su visa informacija apie spektaklį. Tai – Artūro Areimos „Ričardas II: post factum“ pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Ričardas II“. O už jo atsiradimą atsakingi net trys teatrai: „Mens publica“, į kurį kelio dar nesu radęs, VDU teatras, į kuri kartais užeinu, ir Artūro Areimos teatras, pro kurį po premjeros „Kartu“ Kauno nacionaliniame dramos teatre norisi tik praeiti. Sakoma, devynios auklės – vaikas be galvos. Bet išsilavinimas neleidžia aklai pasikliauti liaudies išmintim: esu išmokytas iš profesionalų tikėtis aukštojo meno.