Autorius: Paulina Pukytė

Būdavo, suvalgai slapta skaniąją deficitinę „Mešką šiaurėje“ iš vazelės, padėtos svečiams. Tada vėl sulankstai standų popierėlį į saldainio formą ir padedi atgal į vazelę. Kartais suvalgai ir antrą. Nesusivaldęs, žiūrėk, ir trečią... Bet niekada į tą tuščią popierėlį, prieš padėdamas vazelėn, neįvyniodavai kokio kito saldainio, pavyzdžiui, ledinuko „Raugerškis“. „Raugerškis“, nors buvo laikomas nelabai tinkamu šventiniam stalui, praversdavo kitame kontekste, pavyzdžiui, jį galima būdavo išsitraukti iš kišenės, kai, bežaidžiant kieme „rusus ir vokiečius“, prisėsdavai su draugais po kažkieno balkonu atgauti kvapo. O ir lipnus, abstraktus, ružavas ir žalias jo popierėlis visai tikdavo čia pat padaryti mažutį sekretą, nes latrai ten būdavo sudaužę išgertą butelį.

Gal kuris žiūrovas ir tikisi panašių istorijų ŠMC veikiančioje parodoje „Kitas matymas“ (kuratorė Julija Čistiakova), kurioje, anot aprašo, „prisimenami Šaltojo karo faktai, socialinės sąlygos po Antrojo pasaulinio karo ar įvykiai po 1989-ųjų, siekiama ištirti, kaip praeitis veikia dabartį ir formuoja ateitį, analizuoti santykius tarp istorinės tiesos ir fikcijos, atkreipti dėmesį į įvairius istorijos niuansus ir asmenines istorines patirtis.“ Be reikalo. Nes kai siūlomas „kitas žvilgsnis“, tai turbūt norima pasakyti, kad mes jau į valias prisižiūrėjome menininkų iš (buv.?) Rytų bloko, be galo atrajojančių savo sovietinę ir posovietinę patirtį, dabar pažiūrėkime, ką apie tai gali pasakyti (buv.?) Vakarų blokas. Na, o Vakarų blokas čia kalba taip, tarsi geležinės uždangos net nebūtų buvę, o tuo labiau ir nieko už jos. Iš parodos nė nesuprasi, kuo šiems menininkams skiriasi Šaltojo karo laikotarpis ir gyvenimas „po sienos“: tarsi nieko ir neįvyko. Ar šia paroda būtent tai ir norėta pasakyti – kad Vakarų (priešingai nei Rytų) Europoje didžiojo perskyrimo niekas niekaip nereflektavo? Bet ar nematymą galima vadinti „kitokiu matymu“? Žinia, nebenorime mes metanaratyvo, norime lokalių istorijų, įsiklausymo į vietinius kontekstus – visa tai čia yra. Bet kam tada kišti tą „Raugerškį“ į „Meškos šiaurėje“ popierėlį?

Skaityti toliau >>

Nr. 2 (1108), 2015-01-16 | Dailė

Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.

ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

Wilfrid Almendra, „George“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.

Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas.

Vita Gelūnienė, „Vienaragio medžioklė“. 2011 m. Paroda „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje

Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas. E. Levin nuotr.

Eglės Gandos Bogdanienės eksponato fragmentas parodoje „Absoliuti tekstilė“. T. Kapočiaus nuotr.

Paulina Pukytė

Dabar tokius darau

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone

Argi ne keista, kad vieni recenzentai giria Emin parodą dėl to, kad menininkė „moka piešti“, o kiti peikia dėl to, kad menininkė „nemoka piešti“? Suprantama, kad klausimas „o tu piešti moki?“ buvo aktualus menininkui apsimetėliui Ostapui Benderiui ir jo „berniukui“ Kisai Vorobjaninovui, atsidūrusiems agitpropo laive, tačiau šiuolaikinio meno kontekste dėl to, man regis, „ne vieta derėtis“.

Vieno recenzento nuomone, Emin piešiniai yra „meditacijos apie žmogaus kūną“, nors reikia pasakyti, kad piešiniuose – vien tik moters aktas, ir ta moteris dažniausiai guli klasikine poza – ant šono, veidu į žiūrovą. Retkarčiais ta moteris atsisėda. Dar rečiau atsigula ant pilvo. Analogiškus savo pačios aktus Tracey piešia jau beveik trisdešimt metų, kita vertus, ji nepiešia nieko daugiau. Bet šiandien daug kam tie piešiniai vis tiek atrodo kaip atradimas. Gal čia reikėtų prisiminti istoriją apie kinų dailininką, tūkstančius kartų piešusį vieną gaidį, bet, jo paties nuomone, nupiešusį tik patį paskutinį kartą? Bet galima prisiminti ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ir jo pirmą ir paskutinį piešinį „Labai vienišas gaidys“, nes Emin (kaip ir Karlsonas) savo piešimo rezultatais netgi labai patenkinta. Filmuke, kuris užima visą atskirą galerijos salę, pristatydama savo parodą ji neslepia: „Tai yra stipru.“ Be to, Emin neseniai tapo Karališkosios meno akademijos piešimo dėstytoja, tiesa, prieš tai nuvykusi į Niujorką palankyti piešimo kursų.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1100), 2014-11-04 | Tarp disciplinų | Dailė | Pasaulyje

Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė

Vertimas kaip kenkimas

Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.

Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-09-30 | Tarp disciplinų | Pastebėjimai

Paulina Pukytė

Veltėdžiai galerijoje

Marinos Abramović performansas „512 valandų“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1087), 2014-07-02 | Dailė | Pasaulyje

Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.

Paulina Pukytė

Bajorai su zondais ir atspindys su višta

Lietuvė Vilniuje

Kvailoka yra pradėti straipsnį žodžiais „Turiu bajoriško kraujo“, jeigu nesi Kozma Prutkovas. Būtent taip savo tekstą „Civilizuoto pasaulio ženklai“ „Šiaurės Atėnuose“ pradėjo Rūta Ona Sruoginis, kuri, jei neklystu, nėra Kozma Prutkovas. O gaila. Kozmos baisiai trūksta šiais virtualių bajorų laikais. Kozmą galėtume įkurdinti Valdovų rūmuose (norėjau parašyti „mūsų“ Valdovų rūmuose, bet kad jie ne mūsų). O be jo šių rūmų interjeras labai primena svajonių komunisto (kaip pasakytų Krescencija Šurkutė) ir virtualaus bajoro AMB mėsingą profilį, galingą stotą ir pilką kostiumą traškančiomis siūlėmis. Tarp tų betono sienų blaškosi dabar jau amžiams įkalinta jo šmėkla. Forever undead. Tai kelia slogų įspūdį, stačiai depresiją. Bet ne visiems. Kitiems – ekstazę. Vieni meno ir kultūros pasaulio gyventojai pasiryžę kojos ten iš principo nekelti, o kiti su džiaugsmu rengia tuose rūmuose iškilmingus renginius. Štai ir Vilniaus dailės akademija nepasididžiavo ten atšvęsti savo garbingo 220 metų jubiliejaus.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1058), 2013-11-29 | Dailė

Šarunas Sauka, „Kompozicija“. 1981 m. Autorės nuotr.

Justinas Vienožinskis, „Tvenkinys su žąsimis Dačiūnuose“. 1938 m. Autorės nuotr.

Jonas Švažas, „Veršiukų ferma kolūkyje“. 1953 m. Autorės nuotr.

Jonas Jurčikas, „Laiminga pabaiga“. 2010 m. Autorės nuotr.

Gabrielė Šermukšnytė, „Deivės būsena“. 2013 m. Autorės nuotr.

Leonas Dobrzynskis, „Merginos aktas“. 1933–1934 m. Autorės nuotr.

Alfredas Šimkus, „Laukuose“. 1958 m. Autorės nuotr.

Staselė Jakunskaitė, „Pasaulio pabaiga“. 2011 m. Autorės nuotr.

Paulina Pukytė

Sūris bate

„Frieze“ meno mugė Londone

Aną savaitę „Whitechapel“ galerijos knygyne atsiverčiau prašmatniai išleistą knygą apie žinomos britų menininkės Saros Lucas kūrybą (retrospektyvinės parodos proga knygynas jai skyrė visą lentyną). Ten buvo taip parašyta:

„Gal pakalbėkime apie Lucas parodą Meksike? Aš ten niekada nebuvau. Keista, nes užaugau (palyginus) netoli, Los Andžele. Keista ir todėl, kad nemačiau tos parodos, pavadintos „NUDs“. Bet mes dažnai kalbame – ir rašome – apie dalykus, kurių patys nesame matę, vietas, į kurias nebuvome nukeliavę, žmones, kurių nepažįstame. [...Picasso... Napoleonas... Sontag... laikas... atstumas... knygos... kūriniai...] todėl jaučiu, kad mes gana artimi. Bet atstumas yra keistas dalykas. Pilnas kaprizų ir staigmenų, jis gali būti laikinis, arba geografinis, arba emocinis, pamokomas arba paradoksalus, net dialektinis. Jis gali būti ir fizinis faktas, ir intelektualiai klaidingas įvardijimas. Ką gi jis įvardija? Atstumą. Pavyzdžiui: prieš dvi savaites aš buvau Šveicarijoje. Visi kalnai, kuriuos mačiau, buvo apsisiautę sniego marška. O dabar aš pietuose, visa diena kelio traukiniu ir laivu, saloje prie Toskanos krantų. Kalnai čia mėlynuoja žydro dangaus fone...“

Ir t.t. ir t.p. ad nauseam. Kanoninis pseudokritinės šūdmalystės pavyzdys.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1054), 2013-10-28 | Tarp disciplinų | Dailė

Hüseyn Bahri Alptekin, „Elitas (Matti Pellonpää)“. Autorės nuotr.

Andreas Lolis, „Be pavadinimo“. 2013 m. Autorės nuotr.

Gimhongsok, „Šuniška konstrukcija – maža“. 2013 m. Autorės nuotr.

Javier Tellez, „Nei daugiau nei mažiau“. 2013 m. Autorės nuotr.

Jennifer Rubell, „Dailininkės portretas“. 2013 m. Autorės nuotr.

Lara Favaretto, „Kasimas“. 2012 m. Autorės nuotr.

Paulina Pukytė

Pažadėtasis menas

The king of cool has left the building

The king of cool⁽ⁱ⁾ has left the building⁽ⁱⁱ⁾

Informacija veidaknygėje skelbė: tokią ir tokią dieną žymioje „Lisson“ galerijoje Londone pats Raimundas Malašauskas ves ekskursiją po savo kuruotą tarptautinio šiuolaikinio meno parodą „Fusiform Gyrus“⁽ⁱⁱⁱ⁾. Negalima praleisti tokios progos suprasti parodą! Nuskriejau per visą įkaitusį Londoną lyg ant sparnų. Bet vos įžengus į galeriją persmelkė abejonės šaltis: o kur kiti? Sukiojasi vos keletas lankytojų... Pasiteiravus galerijos darbuotoja maloniai paaiškino: „Jūs turbūt gavote klaidingą informaciją – ekskursija vyko vakar. Tiesą sakant, ne tik vakar, bet ir užvakar! – dar papylė acto ant nusivylimo opos. – O šiandien tai jau nebe... Palaukite, dėl visa ko paskambinsiu, – staiga atkišo vilties šiaudą ir surinko telefono numerį. – Ne, kuratorius, deja, jau išvyko iš šalies“, – šmaukštelėjo per tą šiaudą gerai išgaląsta mačete. Tarsi kuratorius, jei tik dar nebūtų išvykęs iš šalies, būtų kaipmat atskubėjęs į galeriją ekspromtu pravesti dar vienos ekskursijos keliems suklaidintiesiems. Tiesą sakant, daug labiau tikėtina, kad tos ekskursijos ir neturėjo būti, kad žadėtas, bet negautas kažkur plevenančių reikšmių ir prasmių paaiškinimas – tai tiesiog dar vienas nesugaunamas (eliusyvus) labai malašauskiškos parodos elementas. Ką gi, nusprendžiau ir aš parodą „patirti“ be jokių paaiškinimų, panašiai kaip Malašausko kuruotą Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje patyrė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („7md“, nr. 25, 2013 06 21). Parodos gidų tiražas ir čia (kaip Venecijoje) turbūt buvo ką tik pasibaigęs.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1048), 2013-09-17 | Dailė | LT menininkai užsienyje

Raimundas Malašauskas, „Holograma“. 2007 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

Miet Warlop, performanso „Vaizdas“ fragmentas“. 2013 m. M. Blower nuotr. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

Elizabeth Hoak-Doering, „Vairuotojas“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

Koenraad Dedobbeleer, „Tapančios mašinos“. 2012 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

Miet Warlop, „Lenta“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

Rosalind Nashashibi, „R Guys or I Muffs“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

Rosalind Nashashibi, „Sir mousy gruff“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė

Nesvarbu, kuri – diena, kuri – naktis

Aistę Kisarauskaitę kalbina Paulina Pukytė

Šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Tavo knyga „39 salto mortale“ („Apostrofa“, 2012), sudaryta iš trumpų literatūrinių tekstų – kai kuriuos jų skaitytojas atpažins iš publikacijų „Šiaurės Atėnuose“ bei „Literatūroje ir mene“. Noriu paklausti Tavęs kaip rašanti dailininkė rašančios dailininkės: Tu rašyti moki?

Iš tiesų keblu atsakyti į Tavo klausimą, bandau suprasti, ką gi galėtų reikšti „mokėjimas rašyti“? Gal turi galvoje, ar aš turiu savo stilių? Ar rašau aiškiai ir suprantamai skaitytojui? O gal tiesiog – ar man pavyksta parašyti ką nors įdomaus? Žmonės kartais sako, kad turiu stilių, nors tam skyriau mažiausiai pastangų, tiesiog pasakiau sau, kad svarbu rašyti taip, kaip galvoju. Daug dirbu prie teksto struktūros, personažų, kartais po trupinį rankioju gyvenimo detales – pati neturiu jokios vaizduotės, tenka vogti iš

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1025), 2013-03-14 | Tarp disciplinų | Dailė

Aistė Kisarauskaitė. „Šešėliai“ (po Shaltmiros darbu). 2013 m. A. Glinskytės nuotr.

Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.

Paulina Pukytė

Neaiškios priežastys

Su menininku Dainium Liškevičium kalbasi menininkė Paulina Pukytė

1. Ar piešti sunku?

Priklauso nuo to, ką piešti. Šiuo klausimu paskambinau Linui Jablonskiui, per kurį, po ilgo laiko tarpo, vėl pradėjau paišyti. Tikriausiai dėl to ir mano paroda įvyko „Katinėlyje & Gaidelyje“. Lino atsakymas: „Sunku“, – o aš pratęsiu jo mintį: – „Nebent gautum dvejų metų atostogas Tailande.“

2. Jam sunku, tai patarė tau? Nori pasakyti, kad Tailande piešti būtų lengviau?

Būtų lengviau, nes Tailande išvis nereikėtų piešti. Galima būtų išsiversti ir be meno.

3. O vaikystėje sunku buvo piešti? Tėvai vertė?

Mano 7 m. sūnus Ąžuolas sako, kad nežino, ar sunku, ar lengva.

4. Vėl išsisukinėji. Taigi klausiu, ar tau pačiam sunku, o ne apskritai.

Kiek pamenu, Hitlerio, kurį perpiešiau nuo pašto ženklo, mama

Skaityti toliau >>

Nr. 5 (1019), 2013-01-31 | Tarp disciplinų | Dailė