Giedrės Kaukaitės knygos „Mano Eldoradas“ sutiktuvės Palangoje ir Klaipėdoje
Užgesus rampos šviesoms pasibaigia ir artisto gyvojo švytėjimo laikas, o tai ne vienam scenos žmogui tampa ne tik profesinės karjeros, bet ir kūrybinės energijos užsklanda. Neretai – netgi egzistencinės prasmės praradimo drama. Tačiau kartais menininko asmenybė nepaklūsta biografiniam laikrodžiui, ima ir sušvinta dar neatskleista kūrybine briauna, ir tada kūrėjas vėl atgyja, sužadindamas mūsų atmintį ir smalsumą. Tuomet anas ir šis laikas, praeitis ir ateitis tarsi susilieja į vieną nenutrūkstamą tėkmę, į amžiną esamąjį laiką, kuris juk ir reiškia tikrąją kūrybos bei kultūros gyvastį, ją lemia ir saugo.