Keturių dešimtmečių triūsas

„Veidas ir gėlės". 1980 m. Antanas Gudaitis.

Du šių metų vasaros mėnesius (liepą ir rugpjūtį) Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmų lankytojus džiugino verslininko, kolekcininko, mecenato Edmundo Armoškos tapybos kolekcijos paroda „Lietuvos dailės atodangos. XVI–XXI amžiai“. Pirmą kartą visuomenė galėjo išvysti 232 paveikslus, maždaug trečdalį turimo tapybos rinkinio. Svarbiausia, kad buvo rodoma lituanistika: lietuvių ar Lietuvoje dirbusių dailininkų kūriniai. Juose matyti architektūra, krašto gamta, žmonės, darbai ir kiti apie palikimą pasakojantys motyvai. Parodos pavadinime taikliai pasakyta – „atodangos“. Jos papildė ankstesnį žinojimą ir suteikė galimybę pamatyti ir tuos dailininkų kūrinius, kurių Lietuvos muziejuose nėra.

Pirmoje salėje lankytoją pasitiko seniausia kolekcijos dalis – šeši nežinomų XVI–XVIII a. dailininkų kūriniai. Seniausias iš jų – „Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu“ paveikslas – XVI a. tapytas ant medžio lentos aliejumi, auksuotas. Yra žinoma, kad LDK bažnyčios, rūmai ir dvarai turėjo nemažai atsivežtos Vakarų Europos dailės, be to, Lietuvoje dirbo ir atvykusių iš užsienio dailininkų. Taigi nuo XVI a. Vakarų Europos įtaka Lietuvai buvo didelė ir meno būta.

Toliau parodoje galima buvo pamatyti įspūdingą Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą „Atpirkimo alegorija“. Paveiksle pavaizduoti Biblijos personažai: centre – nukryžiuotasis Jėzus Kristus, kryžiaus apačioje sėdi Mozė su dekalogu rankoje, guli Avinėlis ir stovi šv. Jonas Krikštytojas. Eksponuoti kiti Smuglevičių giminės dailininkų kūriniai: P. Smuglevičiaus tėvo, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų dailininko Luko (Lukošiaus) Smuglevičiaus „Šv. Rokas“.

Kolekcininko rinkinyje daugiausia yra XIX–XX a. I p. Lietuvos dailininkų kūrinių. E. Armoška sugebėjo surinkti nemažą Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių kūrinių rinkinį. Parodoje buvo pora nedidelio formato Juozapo Peškos XIX a. I p. kūrinių, Andriejaus Hintzo, Adolfo Huteno-Čapskio, Mykolo Elvyro Andriulio, Kazimiero Alchimavičiaus darbų.

Ekspozicijoje nemažą dalį sudaro portretai, kaip antai du Karolio Ripinskio darbai: 1853 m. „Lenskos portretas“ (moteris pavaizduota su puošnia skrybėle ir apykakle) ir akvarele lietas „T. Suškovskos portretas“ (1856 m.). Buvo rodomas Ferdinando Ruščico „Berniuko portretas“ (1894 m.) bei du labai romantiški Vincento Slendzinskio tapyti moterų portretai. Parodoje buvo proga pamatyti ir labai vertingus aštuonis Varšuvos dailės mokyklos vadovo, M.K. Čiurlionio mokytojo Kazimiero Stabrausko (Stabrowski) paveikslus.

E. Armoška yra sukaupęs šešių Riomerių (Römerių) giminės dailininkų, kūrusių XIX a. pab. – XX a. I p., įvairios tematikos kūrinių. Tai Alfredo Izidoriaus, Edvardo Mato, Sofijos Dembovskytės-Riomerienės, Onos Saltonaitės-Riomerienės ir Elenos Riomerytės kūryba.

Nemažą dalį kolekcijos sudaro ir parodoje rodoma XX a. I pusės Kauno meno mokyklos dėstytojų ir mokinių paveikslų. Galima buvo pasidžiaugti tokių žinomų menininkų kaip Adomo Galdiko, Adomo Varno, Viktoro Vizgirdos kūriniais. Eksponuoti vertingi Neemijos Arbitblato (Arbit Blato) aliejumi tapyti kūriniai bei Vlado Didžioko „Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos portretas“. Buvo proga pamatyti Prano Domšaičio pastele, akvarele bei aliejumi tapytų kūrinių, Vlado Eidukevičiaus, Vytauto Kairiūkščio, Petro Kalpoko, Adolfo Valeškos tapybos, Kajetono Sklėriaus akvarelių, Stasio Ušinsko skirtingo braižo darbų. Nemažai dėmesio sulaukė Antanui Samuoliui priskiriami paveikslai: „Autoportretas“, „Peilių galandytojas“, „Senelė“ (su pintine, visi XX a. 3 deš.) ir „Saulėgrąžos“ (1933 m.).

Lankytojai galėjo gėrėtis net aštuoniais Vytauto Kasiulio klasikiniais aliejumi tapytais kūriniais, nemažai pasakančiais apie mūsų papročius: „Piršlybos“, „Sugėrovai“, „Prie kapinių tvoros“, „Pas dailininką“, „Keliaujantis muzikantas“. Rodyti trys Eugenijaus Kulviečio natiurmortai su obuoliais, slyvomis ir grybais (XX a. 3–4 deš.), tokie realistiški, nors imk ir valgyk. Jono Mackevičiaus paveikslas „Mergaitės žiemą“ (1928 m.), vaizduojantis dvi mergaites valstietiška apranga, atspindi varganą kaimo vaikų buitį.

Paroda, kaip būdinga kolekcijoms, labai įvairi, įdomi ir informatyvi. Vaikščiodami po parodos sales lankytojai galėjo matyti įvairių pakraipų dailininkų kūrinius, gėrėtis jais, o kartu pajusti Lietuvos gamtos grožį, kaip antai Stanislovo Jarockio 1910 m. „Šventojoje Žemaitijoje“. Paveiksle pastelinėmis spalvomis pavaizduoti javų laukeliai, sodyba tarp medžių, o Adomo Miendzyblockio (Międzybłocki) 1921 m. paveiksle „Kryžius prie kelio“– du pasvirę koplytstulpiai ir kryžius tarp lauko gėlių.

Galima buvo pamatyti istorinių asmenybių portretų, dar esamus ir, deja, jau buvusius miesto kampelius, etnografines kaimo sodybas (Benciono Cukermano „Kaimo sodyba“). Mane, kaip muziejininkę, ypač sužavėjo lituanistinė parodos pusė. Kai kurie paveikslai lieka kaip dokumentika praeičiai atminti. Paveiksluose galėjome matyti senovinius verslus, pavyzdžiui, viename F. Ruščico paveiksle – arkliais iš miško traukiami rąstai, Česlovo Znamerovskio „Sėlininkai“ (sėlių plukdymas upe), arba Silvestro Džiaukšto „Naktigonė“. Jaunoji karta gali net nebežinoti, ką tai reiškia.

Edmondas Armoška turi įsigijęs nemažai ir XX a. II pusės dailininkų tapybos. Eksponavo po keletą Antano Gudaičio, Leono Katino, Leonardo Kazoko, Vinco Kisarausko, Algimanto Kuro, Lino Leono Katino, Antano Martinaičio, Jono Rimšos, Augustino Savicko, Algio Skačkausko darbų. Eksponuoti per anksti mirusių dailininkų Raimondo Sližio, Jono Švažo, Algimanto Švėgždos kūriniai.

Ypatingos Edmundo Armoškos paramos nusipelnė savitas dailininkas Šarūnas Sauka. Parodoje eksponuoti keturi jo aliejinės tapybos kūriniai: „Pasipuošęs“ (1983 m.) – kur vaizduojamas jaunuolis, prisismaigstęs įvairių formų metalinių kniedžių; subtiliai nutapytas „Tėvo portretas“ (1986 m.); dėmesį ypač patraukia du didelio formato (200 x 300) siužetiniai kūriniai: 1991– 1992 m. sukurtas „Pragaras“ su daugybe figūrų ir 1999–2000 m. „Žmogžudystė restorane“. Kitas kolekcininko paremtas jaunas dailininkas – Solomonas Teitelbaumas.

Visko, ką galima buvo pamatyti parodoje, ir nesuminėsi. Edmundo Armoškos kolekcija iš tikrųjų įspūdinga. Surinkti vertingus rinkinius yra ilgas, atkaklus, daug energijos ir lėšų reikalaujantis darbas. E. Armoška vertybes rinkti pradėjo daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius. Iš pradžių, kol dar nebuvo apsiribojęs vien lituanistine medžiaga, kaip ir daugelis kolekcininkų, rinko taikomosios dailės objektus: sidabrą, baldus. Kolekcionuodamas įgijo patirties, tobulėjo ir nusprendė daugiausia dėmesio skirti lituanistinei tapybai. Atidarymo metu muziejaus direktoriaus R. Budrys kolekcijų rinkimą palygino su upe. Anot Budrio, kartais upės krantai labai platūs, o pati upė sekli. Edmundas Armoška „krantus susiaurino“, todėl jo rinkinių kokybė ir vertė taip išaugo.

Pažymint parodą, Nijolė Tumėnienė parengė, o Lietuvos dailės muziejus išleido katalogą „Lietuvos dailės atodangos. XVI–XXI amžiai. Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda“, jis visuomenei buvo pristatytas rugpjūčio 27 dieną. Pasak E. Armoškos, labai svarbu savo rinkinius parodyti, kad galėtų pamatyti specialistai. Sakosi dabar savo kolekciją „gryninąs“. Kolekcininkas įvertino ir Dailės muziejaus geranoriškumą – R. Budrys netgi sovietmečiu leido parodyti kai ką iš šios kolekcijos. Be abejo, tai buvo drąsu, nes sovietmečio funkcionierių supratimu kolekcininkai buvo už įstatymo ribų.

Nijolė Tumėnienė pasidžiaugė E.Armoškos nuostata – rinkti su Lietuvos istorija susijusius darbus. Labai svarbi jo parama Š. Saukai ir kitiems menininkams. Edmundas Armoška akivaizdžiai parodė, kad net vienas prasmingai ir kryptingai dirbantis žmogus gali labai daug nuveikti. Dabar verslininkų daugėja, tikėkime, kad jų parama kultūrai taip pat didės. Kol valstybė nepajėgi remti (o gal lėšos išbarstomos ne ten?), galime būti dėkingi verslininkams, šiuo atveju ypač Edmundui Armoškai, už kultūros palaikymą ir puikią parodą.