(Savi)analizė

„Naujieji senukai". 2005 m. Ute Mahler

Rugsėjo 3 d. atidarytos dar dvi parodos po tarptautinio meninės fotografijos festivalio „In Focus“ sparnu: Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ ir Vilniaus fotografijos galerijoje.

„Kairėje–dešinėje“ (padedant Goethe’s institutui) atidaryta Vokietijos šiuolaikinės fotografijos paroda „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“. Joje aštuoni vokiečių fotografijos agentūrai „Ostkreuz“ priklausantys menininkai pristato Vokietijos realybės fiksacijas – vizualinę kultūros, istorijos ir dabarties dokumentaciją. Eksponuojamose nuotraukose – visiškai kasdieniški, buitiški vaizdai. Gamtos peizažai, urbanistiniai kraštovaizdžiai, paprasti žmonės. Tačiau tai toji nereprezentatyvi, „nefasadinė“ Vokietijos pusė.

Dalis menininkų reflektuoja komunistinę buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos praeitį ir akcentuoja šalies perėjimą iš vieno istorijos etapo į kitą, žmonių būsenos bei mentaliteto transformacijas. Sibylle Bergmann nuotraukų serijoje „Blėstantys atsiminimai“ įamžino praėjusio laikotarpio likučius: apleistas industrines erdves, ištuštėjusį atrakcionų parką, interjerą su Lenino portretu. Fragmentiškos fotografijos suveikia kaip „antiatvirukai“, makabriškai nostalgiškai vaizduojantys buvusio dinamiško gyvenimo palaikus. Labiau socialiai angažuotą buvusios Rytų Vokietijos dabarties refleksiją siūlo Jordis Antonia Schlösser. Jos fotografijose – tuštėjantys pramoniniai rajonai ir juose įkurtos gyvenvietės. Kitaip nei S. Bergmann, J.A. Schlösser labiau rūpi ne vizualiai kintantis urbanistinis peizažas, bet buvusių industrinių regionų gyventojų padėtis. Beveik griuvėsiuose fotografė aptinka gyvenimo likučius: bandymą susitaikyti su radikaliais pokyčiais, situacijos beprasmiškumą ir perspektyvų nebuvimą.

Kiti parodoje dalyvaujantys menininkai daugiau dėmesio skiria Vokietijos dabarčiai. Jų fotografijose – iš kasdienybės išplėšti paprasti eilinių vokiečių atliekami ritualai. Wolfgangas Bellwinkellis fotografuoja Vokietijos provincijos naujakurių – toliau nuo miestų besikeliančių gyventi jaunų žmonių – gyvenimo idilę. Thomaso Meyerio nuotraukų cikle „Prie Šiaurės jūros“ – atviros šiaurinės Vokietijos paplūdimių erdvės su pavieniais poilsiautojais. Tai beveik nuogi dokumentiniai vaizdai, atskirti nuo konteksto, sustingdyti ir palikti ilgam apžiūrėjimui. Šie kadrai įprastus veiksmus paverčia sudėtingais ir keistais, taip atskleisdami pokyčius visuomenės gyvenime. Labai simptomiškos šiame kontekste menininkės Annette Hauschild fotografijos iš ciklo „Sekmadieniai“. Jose užfiksuotas neskubrus sekmadieninis gyvenimas. Tačiau sekmadieniai čia netenka šventadienio reikšmės, nors ir nėra tokie pat, kaip likusios savaitės dienos. Tradiciniai sekmadieniniai užsiėmimai – pasivaikščiojimai, ėjimas į bažnyčią, iškylos parke – A. Hauschild nuotraukose netenka sakralumo, įgyja banalumo, tuštumos, inertiško veiksmų kartojimo įspūdį (čia peršasi palyginimas su Algimanto Kunčiaus fotografijų ciklu „Sekmadieniai“: jame įamžintuose kartais keistuose sekmadienio ritualuose to šventadieniškumo, nors ir pridengto ironija, esama). Kaip sustabdytos ir iš konteksto išimtos akimirkos gali tapti beveik siurrealiais vaizdais, rodo Linnos Schröder ciklas „Fragmentas“, kuriame užfiksuotos atsitiktinės situacijos (pavyzdžiui, apsnigti drambliai Berlyno zoologijos sode) atrodo kaip surežisuotos ir tuoj pat įgyja poetikos, metaforiškumo.

„Tarp manęs: portretai savęs atradimui". 2007 m. Veronique Hequet Grotard

Be kasdienybės ritualų tyrinėjimo, vokiečiai savo nuotraukose imasi kelti ir opesnius socialinius klausimus. Anne’s Schönharting fotografijų serija „Vaikystė“ – prieglaudoje augančių vaikų portretai. Skurdi aplinka, veiduose atsispindinčios nevaikiškos patirtys. Ute Mahler cikle „Naujieji senukai“ įamžina pagyvenusių žmonių – dėl amžiaus marginalizuotų – siekius atsiskleisti ir gyventi visavertį gyvenimą, užsiimant Rytų kovos menais, plūduriuojant pripučiamuose baseinuose ir kitaip aktyviai leidžiant laiką.

Vokiečių fotografus parodoje vienija siekis dokumentuoti tikrovę. Fiksuodami iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus, jie atveria už neįdomaus, kartais banalaus vaizdo slypinčią laiko ir konteksto situaciją. Žiūrovams ši ekspozicija tikrai patogi – panaši sovietmečio ir dabartinė istorija daro nuotraukas lengvai perskaitomas ir be paaiškinimų, skatina ieškoti paralelių, apmąstyti savo kasdienybę. Aiškiai fiksuoti vieta ir laikas prasiplečia, apimdami bendresnes patirtis. Jaučiamas polinkis deindividualizuoti ir atsiremiant į konkretybes nurodyti į bendrybes. Paroda „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“ nesukelia estetinio pasigėrėjimo (pabrėžtinai dokumentiškas ir antimeniškas formaliąja prasme nusiteikimas būdingas visiems ekspozicijoje pristatomiems autoriams), veikiau skatina apmąstymus.

Kiek kitokia pasirodė dviejų Prancūzijos fotografių paroda Vilniaus fotografijos galerijoje. Asmeniškumas, intymumas, individualios istorijos – tokie galėtų būti raktažodžiai, iškoduojantys parodoje eksponuojamas nuotraukas. Emilia Stefani-Law savo fotografijų cikle „Atmintis“ sujungė savo ir mirusio tėvo darytas nuotraukas, taip įprasmindama artimo žmogaus netektį ir savotiškai įamžindama jo atminimą. Ciklas suveikė kaip savotiška terapija, leidusi neverbalizuojamas emocijas pateikti vaizdais. Nuotraukose užfiksuotos vaikystės akimirkos atsiveria tik perskaičius parodos aprašyme surašytą autobiografišką istoriją, ji tampa būtinu elementu darbo idėjai suvokti. Autorė teigia, kad jos asmeniniai išgyvenimai nėra svetimi kitiems, individuali istorija yra kartu ir universali. Jautriai ir subtiliai papasakota vaizdais ir tekstu, ji iš tikrųjų apeliuoja į žiūrovo jausmus, skatina atpažinti savo patirtis fotografijose.

Iš ciklo „Sekmadieniai". 2005 m. Annette Hauschild

Veronique Hequet Grotard fotografijų serija „Tarp manęs: portretai savęs atradimui“ taip pat labai intymi. Po asmeninės krizės ištikusi depresija paskatino autorę griebtis fotoaparato ir per metus sukurti daugiau kaip 1000 autoportretų. Parodoje eksponuojama keliasdešimt spalvotų ir nespalvotų fotografijų. Juose – autorės kūnas: neryškus, dažnai susidvigubinantis veidrodžiuose ir taip prarandantis apčiuopiamumą, arba atvirkščiai, nuogas, pavargęs, labai materialus ir žemiškas, ištepliotas makiažu, įspraustas į korsetą. Fotografuojant atsirandantys kūno atvaizdai tarsi patvirtina fizinį jo buvimą čia ir dabar kartu su visomis emocijomis. Taip per fotoaparatą ir nuotraukas menininkė tarsi atrado save, suprato savo būsenas. Autoportretai tampa būdu vaizdais išsakyti tai, ko nepajėgi padaryti žodžiais. Kūrybinis procesas tampa savotiška terapija. Kaip ir E. Stefani-Law fotografijoms, šioms iškoduoti irgi būtinas autorės komentaras. Be konkrečios individualios istorijos bei galimų aliuzijų su kiekvieno mūsų potyriais, V. Hequet Grotard fotografijos paliečia ir platesnį kultūrinį kontekstą – moterų (savi)reprezentacijos mene klausimą. Stebėdama pati save, moteris nusikrato vyro akiai malonaus stebimo objekto statuso, įteisindama savo kūną tokį, koks jis yra (dažnai nepatrauklus, negražus ta siaurąja prasme, abjektiškas).

Tokios tos vokiečių ir prancūzų šiuolaikinės fotografijos ekspozicijos: skirtingos forma, bet artimos turiniu ir idėjomis. Abiem parodoms būdingas polinkis į (savi)refleksiją – tiesioginę ir intymią arba bendresnę, neindividualizuotą. Koncentruotos, kontekstų prisodrintos fotografijos kalba apie konkrečias situacijas, bet nurodo ir į platesnius dalykus. Šios parodos parankios ne tik norintiems susipažinti suVakarų Europos šiuolaikinės fotografijos tendencijomis, bet ir tiems, kuriems įdomu, praskleidus paviršinį meno kūrinio sluoksnį, pasikapstyti giliau. Galbūt net po save.