Kas tarp jų?

Iš ciklo „Maudynės ir garai". 2007 m. Damien Peyret

„Šios parodos tikslas – atverti galimybę interpretuoti į klausimą, kaip skirtingų autorių skirtingi projektai, atsidūrę bendroje erdvėje, kuria naują tų pačių projektų kontekstą ir veikia žiūrovo suvokimą“, – rašoma parodos pristatyme. Tačiau juk kūrinių sąveika konstruoti naujus kontekstus yra praktiškai visų rengiamų parodų tikslas. Tuomet kuo ši paroda skiriasi nuo kitų rinktinių fotografijos parodų? Tikriausiai plačia dalyvių geografija – nuo Japonijos iki Klaipėdos. O kas tarp jų? Truputis romantikos, truputis avangardo, truputis kino, truputis futurizmo. Bet daugiausia yra „tarp“, t.y. tarpų, kurie trukdo parodą sudėti į tvirtą bendrą visumą. Intriguojantys pavieniai projektai atsiduria tarsi vakuume, netekdami galimybės megzti naujo prasminio ar estetinio ryšio su nelygiaverčiais kūriniais.

Vienas įdomiausių tokių atradimų – „Doooooris“ menininkų grupė iš uostamiesčio. Veikę paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje kaip nepriklausoma grupuotė, jie tapo trumpalaikėmis snaudžiančios Klaipėdos meno scenos (naujojo) avangardo žvaigždėmis. Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, Remigijus Treigys, Arvydas Karvelis ir Raimundas Urbonas sudarė tas penkias „o“ raides pavadinime, kilusiame iš tuomet itin populiarios grupės „Doors“. Pasidalinę Urbono fotografijas, A. Jankauskas bei A. Karvelis perkūrė jas pagal savo skonį, praplėsdami ne tik vizualiai, bet ir kontekstualiai. Taiklūs tekstiniai komentarai, primityvus „paspalvinimas“ ar naujų objektų įvedimas akivaizdžiai ironizuoja rimtąją fotografiją ir remiasi paraščių principais bei estetika. Jie sąmoningai laikėsi ir socialinio, ir kultūrinio gyvenimo paraštėse, stengdamiesi kiek įmanoma labiau išlikti nevaržoma, neįpareigota, neoficialia grupuote. Tokie jie gal ir būtų likę Vilniuje, jei parodos kuratorė nebūtų jų ištraukusi iš Klaipėdos „naujojo avangardo“ archyvų stalčiaus. Jų manifeste aiškiai nubrėžtos grupės veiklos taisyklės – ironija, atvirumas, nuoseklus nerimtumas, – kurias galima nusakyti vienu manifesto teiginiu „DOOOOORIS NARIAI ŽINO, KĄ DARO, BET NEDARO“. Įdomu, kiek dar yra tokių menininkų grupuočių, apie kurių egzistavimą sužinosim po gerų dvidešimties metų?

Deja, po tokio įdomaus atradimo eina daugybė seniai atrastų ir išnaudotų temų, koncepcijų, sprendimų. Galbūt suklydau perskaičiusi menininkų pasisakymus ar jų kūrybos aprašymus prieš ateidama į parodą. Sunku buvo vertinti kūrinius, kurių pristatymą autorius pradeda taip: „Mėnulio šviesa“ – tai projektas, kuriame atsispindi šiuolaikinio meno estetika.“ Tiesą pasakius, tikrai nesiryžčiau apibrėžti „šiuolaikinio meno estetikos“ termino. Galbūt jis turėjo omenyje šiuo metu dažnai fotografijoje randamą tapybiškumą, susipinantį su kino estetika? Šiose fotografijose Mindaugas Komskis fiksavo Londono priemiesčių galinių kiemų augmeniją tamsoje. Ilgas ekspozicijos laikas leido įamžinti tylaus maniako žvilgsniu regimus vaizdus: medžių ir krūmų užtvaros, už kurių šviečia nieko neįtariančių šeimininkų langai.

Prieš savo paties kūrybą nuteikė ir japonas Satoru Toma, kuriantis „Autoportretus“ statybų erdvėse. „Mane įkvepia vietos, apleistos teritorijos, statybų aikštelės, griuvėsiai, perėjimai... Vietos, kurios mums dažniausiai nerūpi, bet nulemia nežymią kraštovaizdžio dalį.“ Fotografijos sudomino tiek pat, kiek ir tekstas. Pasirinktas fotografavimo objektas ir pati idėja begėdiškai neoriginali, dėl perdėto subjektyvumo aktuali tik pačiam autoriui.

„Parkritęs". 2007 m. Robertas Narkus

Priešingai, atrodytų, universalias problemas – ekologiją, pražūtingą urbanistiką, informacijos perteklių, susvetimėjimą – nagrinėjantis Pascale’is Peyert’as savo serija „Žalia atmintis“ turėtų pažadinti žiūrovų sąmonę, bet naiviu šių problemų pateikimu sukelia šypseną. Mikroschemose „nepaaiškinamai užsiėmę“ monochromatiniai veikėjai savo dirbtinumu pačias problemas paverčia dekoratyviomis frazėmis, reikalingomis pateisinti kūrybinį rezultatą.

Tačiau Gyčio Skudžinsko tekstas, pristatantis Vytauto Stanionio fotografijų seriją, vertas daugiau nei pati serija. Perskaičiusi jį tikėjausi pamatyti stiprų projektą, nors ir vėl sukurtą subjektyviosios dokumentikos taisyklėmis. Pamačiau keletą eilinių sprendimų, jokio žadėto hipertekstualaus junginio, savito laiko ar erdvės suvokimo. Užtat ši ilga eilė kūrinių užgožė erdvėje išblaškytas, todėl gerokai nukentėjusias Roberto Narkaus fotografijas iš serijos „Parkritęs“. Siužetinės situacijos – gulinčio parkritusio žmogaus (autoriaus) – vaizdai priverčia įjungti savo fantaziją ir sugalvoti šių situacijų priešistorę. Tiek kompozicija, tiek koloritu, tiek sukūrimo principu jos artimos kinematografijos taisyklėms, todėl žiūrovas natūraliai įtraukiamas į siužeto kūrimą.

Kino kalba šneka ir Arturo Valiaugos ciklas „Tarp krantų“. Kiek romantiškas autoriaus žvilgsnis į keltų keleivių gyvenimus, asmeninę bei šalies praeitį primena Wong Kar-way’aus filmų nuotaiką – virpančios šiltos spalvos, intymūs interjerai, vienišumas vs amžina kaita, beasmenė visuomenė, išgyvenimas. Socialiniai tyrimai tapo vienu svarbiausių A. Valiaugos kūrybos principu, kuriuo jis remiasi siekdamas nagrinėti pats save. Galbūt šis klaustrofobiškas laukimas laive, kartu esant neaprėpiamo horizonto erdvėje, pakeitė autoriaus santykį su fotografuojamais objektais – šį kartą jis – ne tas, kuris dokumentuoja, o vienas iš jų, keleivių, pakibęs tarp laiko ir erdvės nuotolių. Subjektyvumas šioje serijoje derinamas su bendrakeleivių portretais, peizažais. Tačiau kai šių kūrinių vienoje erdvėje tiek daug, vietoj laukto nenuoseklaus dienoraščio efekto gauname darbus nuvertinantį įspūdį. Jie supanašėja, sunku suprasti vieno ar kito eksponuojamo darbo argumentaciją.

Dokumentinių filmų kūrėjo Damieno Peyert’o projektas „Maudynės ir garai“ nesistengia apibrėžti tikslios koncepcijos. Ir tai, manau, yra jo stiprioji savybė. Belaikiai, beerdviai mauduolių portretai atrodo tarsi kadrai iš atrastų 8 mm juostų – nebeįmanoma atsekti, kas buvo šie žmonės, kodėl jie buvo fotografuojami (filmuojami), kas buvo tas fotografas? SX70 juosta „nuplauna“ visas nereikalingas nuorodas, todėl vietoj informacinio triukšmo pasineriama į mėlyną akimirkos laiką.

Neretai siekis paaiškinti žiūrovui kūrinių ar projekto idėją baigiasi ne jos išdėstymu, o raidžių ornamentu. Manau, kitą kartą prieš eidama žiūrėti naujos parodos neskaitysiu pranešimo spaudai. Gal patys kūriniai tuomet sukels daugiau klausimų.