Naujas LNDT sezonas

Naująjį, 69-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradeda premjera – rugsėjo 27 d. Mažojoje salėje žiūrovai išvys garsaus lenkų dramaturgo Sławomiro Mrożeko pjesę „Našlės“, kurią režisuoja Sigitas Račkys. Iš lenkų kalbos specialiai šiam pastatymui pjesę išvertė Irena Aleksaitė.

Sławomiras Mrożekas (g. 1930) šių metų gegužę dėl sveikatos problemų įsikūrė Nicoje. Tai antroji jo emigracija – pirmą kartą savo gimtinę rašytojas paliko 1963 m., būdamas 33-ejų. Jis gyveno Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje ir Meksikoje. 1996 m. grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje. 2002-aisiais Mrożekas patyrė sunkų insultą ir kurį laiką negalėjo nei kalbėti, nei rašyti, tačiau po trejų metų intensyvaus gydymo vėl sėdo prie rašomojo stalo ir 2006 m. išleido autobiografinę knygą „Baltazaras“.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Mrożeko pjesės statytos dukart: 1967 m. „Tango“ režisavo Jonas Jurašas, 1989 m. „Emigrantus“ – Irena Bučienė. Kitais metais po lietuviškos „Tango“ premjeros sovietų kariuomenė įsiveržė į Čekoslovakiją, Mrożekas spaudoje pareiškė protestą, tad spektaklis tyliai dingo iš repertuaro. Vėliau dėl panašių priežasčių iš repertuaro sąvadų buvo išbraukta ir Jurašo pavardė. Bučienės spektaklio „Emigrantai“ likimas kitoks: Regimanto Adomaičio ir Vytauto Rumšo triumfas Didžiojoje salėje ir šiandien gyvas spektaklį mačiusiųjų atmintyje, jis nufilmuotas Lietuvos televizijos.

Pjesę „Našlės“ Mrożekas parašė 1992 m. Meksikoje, sveikdamas po sunkios operacijos. Ši pjesė laikoma viena iš mistiškiausių dramaturgo kūryboje, sakoma, kad baigęs šį darbą jis pradėjo sparčiai taisytis. Pats rašytojas „Našles“ vadina asmenišku kūriniu, atskleidžiančiu jo paties santykį su mirtimi. Čia nėra dažnų Mrożeko kūryboje politinių ar socialinių aliuzijų, o liečiami esminiai egzistenciniai klausimai.

„Našlės“ – tai kamerinis tragifarsas, istorija, kurią pirmame veiksme žiūrovas išvys moterų, o antrame – vyrų akimis. Dramaturgas sukūrė savotišką „meilės keturkampį“ – moterys ieško to, ko, jų nuomone, neturi jų vyrai, o šiems „svetima žmona visuomet įdomesnė už savąją“. Galiausiai vyrai, besiaiškindami santykius, miršta, o jų žmonos lieka dvigubomis našlėmis, netekusiomis ir vyrų, ir meilužių.

Spektaklio „Našlės“ scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Kotryna Daujotaitė, choreografiją – Loreta Bartusevičiūtė. Spektaklyje vaidina Saulius Balandis, Monika Bičiūnaitė, Marius Jampolskis, Evaldas Jaras, Jurga Kalvaitytė, Dalia Michelevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Jūratė Vilūnaitė.

Po „Duburio“ pagal Romualdo Granausko romaną tai antrasis S. Račkio pastatymas Nacionaliniame dramos teatre.

„Grįžtu namo, – sako režisierius, – laikinai buvau priverstas išeiti, bet čia mano namai: čia pradėjau, čia noriu ir baigti. Kiti teatrai – tai buvę uostai. Vanduo, kurį gėrei jaunystėje, skaniausias. Buvęs Akademinis dramos teatras lieka širdyje ir atmintyje visais gyvenimo etapais nepaisant nieko, nors Anapilin jau išeina mano draugai.

Kai pats gyvenimo pabaigoje prisilieti prie mirties, pradeda traukti tokie veikalai kaip Mrożeko „Našlės“. Juokais sakau: statysiu spektaklius apie meilę ir mirtį, nes daugiau gyvenime nieko įdomaus ir nėra. Į mirtį žiūrėdamas filosofiškai, taip, kaip žiūri Mrożekas – su humoru, su liūdna ironija, – supranti daug dalykų.

Šiame spektaklyje dominuos keturiasdešimtmečiai (šis teatras nuskriaustas – jame nėra nei jaunų, nei senų aktorių). Jų problemos taip pat labai įdomios. Amžius, kai vyksta vertybių perkainojimas: vienatvė, skyrybos, naujos vedybos, įsimylėjimai... Ši pjesė kaip tik apie tai. Kaip žmonės po vieną atsiduria kavinėje ir kas vyksta po to.

Aš įsitikinęs: kuo talentingesnis rašytojas, tuo jis paprastesnis. Pasirinkta medžiaga nėra labai sudėtinga: jos veikėjų santykiai paprasti, žmogiški ir aiškūs. Repetuojant nėra tokios painiavos, kaip šiuolaikinėse pjesėse, kurias rašo „didieji“ menininkai. Ir Čechovas, ir Gorkis, ir Mrożekas, – paprasti, aiškūs, žmogiški. Tereikia sekti paskui juos, įsiklausyti į juos. Mes drauge su aktoriais siekiame įsiklausyti į dramaturgą.

Nesu „pastatyminis“ režisierius. Man svarbu tema. Kiekvienas laikotarpis prašosi naujos temos. Perskaitai kad ir tą patį Mrożeką po dešimties metų, ir kyla visai kitos mintys, kitos temos. Taip dabar yra su Gorkio „Vasarotojais“. Kadaise manęs ši pjesė visai nesudomino, o šiandien atrodo pati aktualiausia. Puikios pjesės neužtenka. Reikia, kad tave tai jaudintų.“