Juozas Laivys kvadratu

Be pavadinimo. 2008 m. Juozas Laivys

Šiuolaikinio meno galerijoje „Tulips & Roses“ iki šio mėnesio pabaigos veikia Juozo Laivio fotografijų paroda. Parodoje eksponuojamos kelios dešimtys nespalvotų įrėmintų fotografijų, kuriose užfiksuoti 7-ajame dešimtmetyje sutikti žmonės, aplankytos vietos, miestų vaizdai. Žvelgiant į fotografijas, susidarai pabiras nuotrupas įspūdžio, kurį patyrė žmogus, žvelgęs pro objektyvą. Beje, nuotraukos darytos iki nepriklausomybės atkūrimo, kitaip tariant, kitokios san/tvarkos nei dabar laikotarpiu. Skaitmeninės technikos ir mechaninių kūrinių reprodukavimo eroje minėtosios nuotraukos įgyja istorinės dokumentikos vertę, vieniems keldamos egzotikos, kitiems – savotiškos nostalgijos pojūtį, mat jose įamžinta istorinė ir kolektyvinė atmintis. Nejučia pagauni save smalsiai apžiūrinėjantį žmonių portretus, to meto madas, aplinkos detales ir pan. Tai pakitusio laiko ir identiteto dokumentika, techninių inovacijų ir reprodukuojamos tikrovės kaitos liudijimas, kuris visada sėkmingai suveikia skirtingo amžiaus žiūrovų atžvilgiu. Tai viena. Antra, kalbant apie šią parodą, būtina pabrėžti, kad vis dėlto jos pagrindu tampa ne nuotraukos, o konceptualios parodos idėja, mat joje menininkas Juozas Laivys pristato ne savo, o tėvo (taip pat Juozo Laivio) darytas nuotraukas. Pastatydamas suvokėją į keblią padėtį, J. Laivys lyg ir bando išsiaiškinti aktualumo nepraradusią meno kūrinio, jo meninės vertės, legitimacijos bei autorystės-bendraautorystės problematiką šiuolaikiniame mene. Tiesa, prisiminę (ne tik šiuolaikinės) dailės istoriją, randame daug pavyzdžių, kai menininkai kuria remdamiesi, imituodami, naudodami kito menininko kūrinius, konfrontuodami su jais. Tad šios menininko (tėvo) nuotraukos, kaip pretekstas naujai parodai atsirasti, tampa savotiškais ready-mades ar kūrybine „žaliava“. Tuo remiantis fotografija pateikiama ne vienos medijos aspektu (kaip viena iš meninės saviraiškos formų), o kaip apgalvotas pranešimo konstravimas, procesas, reiškinys, devizas rastis kažkam kitam.

Kalbant apie autorystę, kuri šioje parodoje aktualizuojama ir specialiai komplikuojama, pravartu prisiminti Roland’o Barthes’o iškeltą „autoriaus mirties“ idėją. Teoretikas šia koncepcija bandė paneigti kūrėjo asmens svarbą ir figūravimą, kitaip tariant, deklaravo jo mirtį. Šioje parodoje autorystės klausimas lieka atviras interpretacijoms, nors, kaip žinia, „autoriaus numarinimas“ vis dėlto nepanaikina jo funkcionavimo svarbos visuomenėje, kadangi kūrinius ir toliau ženklina autoriaus vardas, jie pristatomi meną reprezentuojančiose ir legitimuojančiose institucijose. Padėtį lengvina tai, kad tiek menininkas, tiek fotografijų autorius yra vienu vardu – Juozas Laivys, nors ir ne tas pats asmuo. Tiesa, kaip skelbia ant ŠMC pastato esantis užrašas, – „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“ (Konstantinas Bogdanas).