Dvylika Michaelio Haneke’s klausimų

„Smagūs žaidimėliai"

Kitą savaitę „Skalvija“ parodys du režisieriaus Michaelio Haneke’s filmus pagal tą patį scenarijų – 1997 m. Austrijoje kurtus „Smagius žaidimėlius“ ir amerikietiškąjį filmo perdirbinį „Pakvaišę žaidimai“ (2007). Po filmo „Kodas nežinomas“ (2001) režisierius suformulavo dvylika klausimų, kurie, regis, išlieka aktualūs iki šiol ir paaiškina didžiąją Haneke’s kūrybos dalį ir ypač naujausią jo filmą.

Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti užbaigęs filmą ir kuris apskritai gali kam nors rūpėti, tai pateikti klausimus, paskatinusius mane įgyvendinti šį projektą. Filmas yra tik bandymas surasti įmanomus tam tikrų klausimų atsakymus. Nė vienas iš tų klausimų nėra naujas, tačiau jie visi atspindi dabar žiniasklaidos pasaulyje dominuojančias kryptis. Aišku, tai tik atskiri klausimai, juolab jie dar ir pasirinkti tendencingai. Tačiau turiu vilties, kad jie tam tikru būdu perteikia intelektualinę atmosferą, paskatinusią sukurti filmą.

1. Ar tiesa yra to, ką matome ir girdime, rezultatas? 2. Ar galima parodyti tikrovę? 3. Kas stebėtojo akyse padaro objektą tikrą, tikrovišką ar labiau įtikėtiną? 4. Kokia yra marionečių „sugyvintojo“ atsakomybė, jei marionetės idealiai imituoja tikrą gyvenimą? 5. Ar judančių paveikslų pasaulyje iliuzija ir nusivylimas yra sąvokos dvynės, ar jos tik stipriai susijusios viena su kita? 6. Ar atsakymai – tai melas? 7. Ar klausimai – tai atsakymai? 8. Ar atkarpa yra estetinis atsakymas į mūsų suvokimo fragmentišką prigimtį? 9. Ar montažas yra visumos simuliacija? 10. Ar preciziškumas yra estetinė, ar moralinė kategorija? 11. Ar aliuzija gali atstoti aprašymą? 12. Ar tai, kas lieka už kino vaizdo, yra labiau preciziška nei tai, kas yra jame?