Valinskas yra vyras

„Labanakt ir sėkmės"

Praėjusį ketvirtadienį LTV laida „Teisė žinoti“ man ir, matyt, ne vienam panašiam į mane akivaizdžiai paaiškino, kodėl žmonės ir Arūnas Valinskas nori sėdėti Seime. Rita Miliūtė ir Jaunius Matonis pasikvietė keturis potencialius parlamentarus ir pradėjo juos klausinėti apie šį bei tą. Klausimai, regis, paprasti, bent jau aš į kai kuriuos tikrai žinojau atsakymą, bet ne visiems laidos svečiams jie pasirodė įkandami. Tada sekdami sena gera tūkstantmečio Lietuvos tradicija, pakviestieji pabandė griebtis demagogijos. Seniai pastebėjau, kad demagogija Miliūtei – kaip buliui raudonas skuduras. Buvo įdomu stebėti, kaip kažkoks verslininkas, kurio pavardės neįsidėmėjau, ir dainininkė, pedagogė, ūkininkė, verslininkė Daina Bilevičiūtė raitosi lyg unguriai, bet neišvengia tikslių laidos vedėjų dūrių. Nesu sadistas, bet, dievaži, malonu, kai demagogas sulaukia pelnyto atlygio. Vedėjai gerai žino, kad staiga užkluptas žmogus pasako tai, ko nenorėtų, ir tuo sumaniai pasinaudojo. Tik lietuvių estrados veteranė (noblesse oblige) Onutė Valiukevičiūtė laikėsi ramiai – iš savo partijos vado ji jau išmoko, kad politikai turi įvaldyti aukščiausią demagogijos pilotažą, antraip bus nušvilpti.

Tačiau grįžtu prie labiausiai mane pradžiuginusių atsakymų. Negalėjau patikėti savo ausimis, kai išgirdau, kad Valinskas eina į politiką todėl, kad jis yra vyras, pilietis ir jaučia atsakomybę, o Bilevičiūtė – todėl, kad ji moteris ir nori pagerinti visų moterų gyvenimą. Štai kur pakastas Lietuvos politikos šuo! Pasirodo, politika pas mus stiprina lytinę tapatybę. Genialu! Maža to – sužinojau, kad Valinskas yra vyras. Nors, regis, tuo ir anksčiau neabejojau. Vadinasi, jei Valinskas nebūtų vyras, jis liktų šou versle. Bet jis vyras ir nori būti politikas, nes jaučia atsakomybę už Lietuvą. Net nuoširdžiai susigraudinau.

Artėjančių rinkimų kontekste itin aktualiai skamba Guillermo del Toro filmo „Pano labirintas“ (LTV, 21 d. 21.45) reklaminis šūkis: „Nekaltybė turi jėgos, apie kurią blogis gali tik svajoti“. Filmas nukelia į 1944-ųjų Ispaniją, kurioje ką tik baigėsi pilietinis karas ir įsitvirtino generolas Franco. Maža mergaitė kartu su motina ir patėviu vyksta į Šiaurės Ispanijos kaimą. Mergaitė gyvena savo fantazijų pasaulyje ir sunkiai susitaiko su tikrove. Kaime ji susiduria su pokario represijomis, nukreiptomis prieš vietinius gyventojus. Tačiau fantazija pašnibždės mergaitei būdus, kaip susidoroti su baime...

Režisierius yra sakęs: „Pano labirinto“ veiksmas rutuliojasi iškart po pilietinio karo, Franco diktatūros laikais. Todėl filmas suveda sąskaitas su tikrąja fašizmo esme. Mėgstu kurti filmus, kurie priverčia mąstyti, todėl istoriją papasakojau ne tiesiogiai, bet šiek tiek ją užšifravau. Man fašizmas yra didžiausias siaubas. Todėl jis yra ideali pasakos suaugusiems tema. (...) Fašizmas yra pirmiausia perversiškos nekaltybės, taigi ir vaikystės, forma. Manau, kad fašizmas veda į sielos mirtį, nes priverčia skausmingai rinktis ir palieka neištrinamą pėdsaką širdyse tų, kurie išgyveno. Todėl tikroji filmo „pabaisa“ yra kapitonas Vidalis, kurį suvaidino Sergi Lopezas. Vidalis – tikroviškesnė pabaisa už tas, kurios tyko labirinte. Fašizmas ėda tave visą mažais kąsneliais, ne visada kūną, bet psichiką neabejotinai.“

Prisiminimai apie žvaigždių dulkes"

Įkvėpimo filmui del Toro ieškojo literatūroje ir dailėje: „Man visada didžiulę įtaką darė ispanų tapytojas Goya, ypač jo „juodoji tapyba“. Paveikslas, kuriame Saturnas ryja savo sūnų, įkvėpė personažą Pale Maną – vieną svarbiausių labirinto gyventojų. Šįkart filmo atmosferos sėmiausi iš piešėjo Arthuro Rackhamo darbų. Pabandžiau atkurti jo kūrybai būdingą perversiškumą ir seksualumą. Pasakų siužetai dažniausiai pasakoja arba apie sugrįžimą (į dangų ar į namus), arba apie kelionę po pasaulį ir kovą su drakonu. Visi esame vaikai, klaidžiojantys po savo pasakas.“

Sekmadienio vakarą siūlau paskirti televizijai, nes į jį susigrūdo keli dėmesio tikrai verti filmai, ne tik „Pano labirintas“. Kurį iš jų pasirinkti? Man svarbiausias atrodo George’o Clooney 2005 m. „Labanakt ir sėkmės“. LNK (21 d. 23.15) jį nugrūdo į snobų naktį (taip siūlyčiau pervadinti ir rubriką). Šis kuklus nespalvotas filmas apie 6-ojo dešimtmečio Ameriką ir jos televiziją, man regis, itin aktualus, nors daug kas pasikeitė ir televizijoje, ir pasaulyje. Bet būtent tie akivaizdūs skirtumai (kas dabar galėtų sėdėti televizijos studijoje su rūkstančia cigarete rankose?) dar labiau pabrėžia, kad esminiai atsakomybės, ištikimybės tiesai klausimai tebėra aktualūs.

Filmo herojus – televizijos laidos vedėjas (David Strathairn). Jo žurnalistinis tyrimas yra susijęs su liūdnai pagarsėjusiu senatoriumi Josephu McCarthy ir politiko inicijuota „raganų medžiokle“. Kai ekrane matai autentiškus senatoriaus pasisakymus, darosi baisu, nes jo žodžius iki šiol atkartoja lietuvių politikai. Clooney (jis suvaidino ir vieną pagrindinių vaidmenų) filmas verčia susimąstyti apie demokratiją, tiesą ir informacijos laisvę. Jis labai svarbus, ypač dabar, kai akivaizdžiai pervertintas žiniasklaidos vaidmuo rinkiminėse kampanijose. Kartu tai ir jaudinantis komentaras tų klystkelių, į kuriuos kartais gali atvesti demokratija.

LTV „Elito kinas“ (24 d. 23.55) primins 1980 m. sukurtą Woody Alleno filmą „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“. Filmo herojus Sendis Beitsas yra sėkmingas komercinių filmų režisierius, scenaristas, populiarus komikas. Tačiau jis nebenori pigios šlovės. Jis trokšta kurti filmus, kurie turės meninę vertę. Bet naujo ambicingo Sendžio projekto prodiuseriai nepriima. Tai sukelia vidinę krizę. Savaitgalis Niu Džersyje, „Žvaigždžių dulkių“ („Stardust“) viešbutyje, kur festivalis surengia Sendžio kūrybos retrospektyvą, paskatina Alleno vaidinamą režisierių susimąstyti apie savo praeitį, karjerą ir meilės ryšius su trimis moterimis – aktore Dori (Charlotte Rampling), prancūze Izabele (Marie-Christine Barrault), lesbiete Deize (Jessica Harper).

„Pano labirintas"

„Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ – tai pirmiausia Alleno pagarbos duoklė Federico Fellini filmui „8 ½“. Jame rasime karčių apmąstymų apie šlovę, populiarumą ir sėkmę, bet kartu šiame pesimistiškame kūrinyje yra daug humoro, juokingų situacijų ir dialogų. Allenas jį laiko vienu geriausių ir mėgstamiausių savo filmų, nors JAV „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ buvo sutiktas labai aštrios kritikos.

Regis, kartą jau agitavau pasižiūrėti rumunų režisieriaus Radu Mihaileanu už prancūzų pinigus kurtą filmą „Gyvenimo traukinys“ (LTV2, 22 d. 22.10). Tačiau leisiu sau tai padaryti dar kartą, nes ši puiki komedija apie žydų štetlio gyventojus, kurie siekia išvengti mirties konclageryje ir patys organizuoja savo deportaciją, man yra vienas geriausių filmų apie Holokaustą. Paskatinti miestelio išminčiaus Šlomo, žydai persirengia esesininkais, išsinuomoja traukinį ir per Rusiją nori nuvažiuoti į Palestiną. Kelyje sutikti vokiečiai arba patiki tuo maskaradu, arba... patys yra persirengėliai.

Kai būti mergišiumi darosi vis labiau politiškai nekorektiška, manau, bus smagu prisiminti ir 2004 m. Charleso Shyerio sukurtą populiaraus 1966 m. filmo perdirbinį „Alfis“ (LNK, 21 d. 20.30). Filme rodomos amžino mergišiaus, kurį tarsi šiek tiek mėgaudamasis savo meistriškumu ir vyrišku žavesiu suvaidino Jude’as Law, gyvenimo peripetijos. Daugybė romanų atveda Alfį prie nenumatytų įvykių ir rimtų bėdų. Jis bus priverstas gelbėtis iš pavojų, į kuriuos įstūmė linksmas gyvenimas ir moterų garbinimas. Filme vaidina ir daug gražių talentingų moterų – Jane Krakowski, Susan Sarandon, Marisa Tomei ir, žinoma, Sienna Miller. Aistringas jos ir Law romanas užsimezgė tiesiog filmavimo aikštelėje. Na, štai. Savo apžvalgos pabaigoje ir vėl grįžau prie Valinsko mėgstamos temos – ką reiškia būti vyru. Bet pabaiga bus minoriška.

Šių metų balandį Londone mirė žmogus, kuris buvo pirmojo kino Alfio (jį vaidino Michaelas Caine’as) prototipas. 73-ejų Dougie Howardas mirė nuo vėžio vienoje Londono slaugos ligoninėje. Howardas buvo prestižinės siuvyklos, rengusios žvaigždes, pavyzdžiui, Caine’ą, Terrence’ą Stampą, Tony Bennetą, savininkas. Ekstravagantiškas jo gyvenimo būdas ir įkvėpė pirmojo „Alfio“ bei perdirbinio kūrėjus. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad Howardo niekad neaplankė mintis tapti politiku.