Mūsų bomba

Kultūros sostinė Vilniuje pradėjo man patikti. Jos dėka sužinai tiek naujų dalykų! Ypač iš vadinamųjų Veks ambasadorių, tai yra tų žmonių, kurie „suvokia savo atsakomybę už tai, ką skelbia pasauliui“. Pavyzdžiui, viena jaunoji ambasadorė kreipiasi į mus ir pasaulį šitaip: „Kiekviena valstybė labiausiai verta dėmesio. Vilnius – dar labiau.“ O po to dar taip: „Lietuva – tai šalis, kur kiekvienas gali gauti išsilavinimą ir būti teisiamas ne pagal išvaizdą, o pagal asmenybę.“ Taip, Lietuva šia prasme yra pažengusi išties toli. Žinau valstybių, kuriose neišvengsi bausmės, jei pakliūsi į teismą būdamas prastos išvaizdos. Kita ambasadorė mano, kad į Vilnių „gali atsivesti savo briedį ir pasakyti „čia – aš“. O vienas ambasadorius iš Lenkijos džiaugiasi tuo, kad Vilniuje „kiekvienas lenkas jaučiasi kaip namuose“. Džiugina ir tai, kad Veks ambasadoriai atstovauja mums ne tik šiame, bet ir aname pasaulyje.

Tačiau visa tai tik nereikšmingos smulkmenos, palyginti su svarbiausiomis naujienomis. Šias dvi svarbiausias naujienas apie Lietuvą galima sužinoti iš gairių fotografams, kurias išplatino Veks, ieškodama fotografijų projektui „Lietuva gyvai“. Pirmiausia, šiam projektui reikia „gerų, išskirtinių, efektingų, spalvotų nuotraukų apie Lietuvos pasiekimus ir laimėjimus (vengti nykių, baisių, buitinių vaizdų)“. Svarbiausia, kad fotografijose būtų „viskas apie Lietuvą arba būtinai tiesiogiai susiję su Lietuva“. Toliau pateikiamos sritys, kuriose dar trūksta fotografijų. Viena iš jų skamba taip: „Mokslas: kosmosas, atominė bomba.“ Palaukite, ar čia nebus išduota valstybinė paslaptis? Et, na ir tegul, svarbiausia, kad Lietuva jau turi atominę bombą! Taigi dabar nei Rusija, nei kitos pasaulio agresorės Lietuvai nebaisios. Tuo labiau kad ir kosmosą Lietuva jau užkariauja, jos „pasiekimai ir laimėjimai“ šioje srityje greitai bus nepralenkiami. Na va, o mes bijojome: Rusija mums tą, Rusija mums aną gali padaryti... Turim bombą, ir netgi kosmose, tai dabar viskas, ramu. Sakau, gal jiems ta bomba pagrasinus reikėtų Karaliaučių atsiimt? O gal lenkų Lenkijoj truputį apmažinkim? Kad nesijaustų Vilniuje kaip namie ir kad Eurovizijos šokių konkurse mūsų neapšoktų? Ne ne, juokauju. Be mūsų lietuviškos bombos, dar pageidautina, kad fotografai nufotografuotų ir mūsų lietuviškas vėles (rubrikoje „Religija“). Bet kadangi „nereikia tiesiog portretų ar įprastos įvykių dokumentikos, dažnai reikalinga labiau simbolinė įvykio/asmens ar jo darbų reprezentacija“ bei „pageidautini įvairūs ryškūs rakursai, netikėtas požiūris“, manau, kad fotografai šią meninę užduotį galėtų išspręsti panašiai kaip Karlsonas – su balta paklode ir žirklėmis. Ir vis dėlto nekantriai lauksiu šio iššūkio fotografams rezultatų. Juk ir „daugiaaukštes sankryžas“ Lietuvoje fotografuos, ir net „kompiuterinius tinklus“ (pageidautina spalvotai).

Ir apskritai, Lietuva kelia vis daugiau iššūkių savo mylimiems menininkams. Vienas iš jų buvo pateiktas prieš kelias savaites kultūrinėje spaudoje:

„Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyrius kviečia menininkus dalyvauti skulptūrinių meninių akcentų sukūrimo projekto konkurse.“ Sukūrimo projekto konkurse? Ar negalima buvo paprasčiau pasakyti? „Prašymo priimti dokumentus priėmimo ar susipažinimo su dokumentais terminas – 2008 m. rugsėjo 12 d. 15 val.“ Kas yra „prašymo priimti priėmimas“? Ar tik ne „žodinis rašytinis akcentas“?

O kad Lietuvos žmonės myli menininkus, abejonių nekyla. Tą meilę vis intensyviau propaguoja ir skatina žiniasklaidos priemonės. Paklausiusi „Žinių radijo“ laidos, pokalbio su Veks komunikacijos projektų koordinatore, supratau: meno profanacijos kamuolį iš kultūros renginių organizatorių meistriškai perėmė priešininkų komanda – žiniasklaida. Laidų vedėjai apie meną kažkodėl kalba kikendami, arogantiškai žarsto terminus, supriešindami, jų žodžiais, „klasikinį“ ir „modernų“ meną arba „instaliaciją“ („tai menas ar ne menas?“), iš tikrųjų kalbėdami apie moderniojo ir šiuolaikinio meno priešpriešą, nors kalbant apie kultūros sostinę labiau reikėtų nubrėžti takoskyrą tarp profesionalaus ir mėgėjiško meno (folkloro). Kitur ši priešprieša kažkodėl tampa antagonizmu tarp „klasikinio“ ir „populiariojo“ meno. Vadinasi, „modernus“ = „populiarusis“, o tas „populiarusis“ visai nepopuliarus, ar kaip? Laidoje minėti ir vedėjo pašaipiai „instaliacijomis“ vadinti rankdarbiai balkonuose, paveikslai laiptinėse, vadinasi, irgi yra tas „modernus menas“? Ką čia supranta eiliniai klausytojai? Kad apie tą meną visiškai nieko nesuprasi, kad ir koks jis būtų, ir apskritai menas yra tiesiog geras pašaipų objektas? (Kai kurios meno apraiškos man irgi būna juokingos, bet šiek tiek kitame kontekste.)

Puikiai suprantu, kad šios laidos vedėjas norėjo šmaikščiai mesti iššūkį kultūros renginių organizatoriams, šiek tiek pakritikuoti jų veiklą, „priremti prie sienos“ dėl daromų klaidų. Būtų buvę nuostabu, bet, deja, išėjo visai ne taip. Glitus, neva flirtuojantis savimi labai patenkinto vedėjo stilius nepaliko jo viešniai beveik jokios galimybės pasakyti ką nors protingesnio, nors, reikia pripažinti, ji laikėsi puikiai. Vis dėlto džiugu štai kas: mūsų radijo pažiba sukūrė akivaizdų pretekstą žodžio „patronavimas“ pačia neigiamiausia prasme įteisinimui, t.y. įrašymui į kasdienės lietuvių kalbos žodyną. Tai padaryti būtina, nes reikia pagaliau įvardyti šį reiškinį, taip pripažįstant jo egzistavimą viešojoje erdvėje.