Laiminga teatre

Agnė Gregorauskaitė (Magdalena Paukštytė) „Žaldokynėje"

Pažvelgęs į visuomet gera nuotaika ir energija trykštančią aktorę Agnę Gregorauskaitę, nepasakytum, kad šiais metais ji atšventė garbingą jubiliejų. Jaunatviška, idėjų kupina artistė ne tik vaidina spektakliuose – daug laiko ir jėgų reikalauja jos sumanyta knyga, skirta motinos, garsios XX a. lietuvių režisierės Kazimieros Kymantaitės kūrybai.

Aktorinio meistriškumo mokiusis pas bene žinomiausią, didžiausią poveikį XX a. II pusės Lietuvos teatrui padariusį režisierių Romualdą Juknevičių, Agnė Gregorauskaitė nuo pat 1959 metų iki šiol yra Nacionalinio dramos teatro aktorė. Pirmaisiais darbo metais ji vaidino Anią Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Veročką Ivano Tugenevo „Mėnuo kaime“, bet daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukė 1975 m. sukūrusi Magdalenos Paukštytės vaidmenį legendinėje, iki šiol žiūrovų ypač mėgstamoje Boriso Dauguviečio „Žaldokynėje“, kurią režisavo K. Kymantaitė.

„Vaidindama pasipuošiu didžiuliais gintariniais savo mamos karoliais – jie mane šildo, primena, kad mamai teatras buvo ne kryžius ant pečių, o puikus vėrinys, kurį ji pati suvėrė, statydama vieną spektaklį po kito“, – apie šį vaidmenį yra sakiusi A. Gregorauskaitė, taip apibendrindama ir teatro reikšmę savo šeimos gyvenime.

Iš pastaraisiais metais A. Gregorauskaitės sukurtų vaidmenų išsiskiria Ana Semionovna Islajeva Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime“ ir Šefo motina kontroversiškoje šiuolaikinėje vokiečių dramaturgo Luko Bärfusso dramoje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“.

Atlikusi nemažai charakterinių epizodinių vaidmenų Algimanto Puipos, Šarūno Barto, Almanto Grikevičiaus filmuose, radijuje ir televizijoje nuo 1946 metų sukūrusi apie du šimtus vaidmenų, aktorė Agnė Gregorauskaitė yra viena iš tų reikšmingų tarpininkų, siejančių šiuolaikinį Lietuvos teatrą su giliomis ir turtingomis jo tradicijomis.

Rugsėjo 28 d. Nacionaliniame dramos teatre rodoma „Žaldokynė“ skiriama aktorės 70-mečiui.

Agnė Gregorauskaitė: Mes turime būti disciplinuoti kaip kareiviai. Jeigu tokie nebūsime, tai nieko ir nesukursime, nes teatras – kaip atnašavimas, kaip auka.

Teatre neturi būti lengvo, kvailo žaidimo. Žinoma, galime ir mokame pažaisti, bet neprarasdami tikrojo pašaukimo ir profesionalumo...

O taip norėtųsi turėti daugiau laiko. Nes galva pilna tokių fantazijų ir svajonių! Norėtųsi ir dar kokį rimtą gražų vaidmenį atlikti, knygų paskaityti, dar daugiau pasaulio pamatyti. Esu pasiryžusi tai daryti ir darau.

Kartais stoviu už kulisų laukdama savo eilės išeiti. Staiga prieina prie manęs jauni, talentingi aktoriai ir pasako: „Kokia laimė šalia jūsų pastovėti.“

Teatras šiandien yra gyvas. Čia vyksta labai įdomūs dalykai. Labai gerbiu savo jaunuosius talentinguosius kolegas, kurie dirba. Senais laikais artistams buvo gerokai sunkiau, o jaunieji valdo ir kūną, ir žodį, yra labai muzikalūs. Dėl šių talentingų jaunų žmonių žiūrovas sugrįžta į teatrą. Kartais nesuprantu kritikos, nematančios teatre teigiamų reiškinių. Nemanau, kad tik aukščiausias do ruošia ir auklėja žiūrovą. Jį ruošia ir vaikiški spektakliai – nuo pat pirmųjų dienų, nuo trejų metukų...

Esu laiminga, kad iki šiol dirbu teatre, dalyvauju kūrybiniame procese, o ne sėdžiu ir žiūriu į jį iš šalies. O tą teisę man dovanojo jaunoji režisūra. Suprantu ją ir galiu jos keliamus uždavinius išspręsti. Kol galėsiu ateiti į pirmąją sezono repeticiją dirbi, kaip dabar, tol būsiu laiminga.