Teigiama Gdynė

„Benamių stadionas"

Pirmadienį Gdynėje prasidėjęs 33-asis lenkų filmų festivalis išvakarėse sulaukė gana audringų diskusijų. Kinematografininkai, kritikai ir festivalio rengėjai spaudoje diskutavo apie tai, koks turi būti festivalis, ar jis dar gali išvengti ne pirmus metus juntamo sustabarėjimo ir provincialumo.

Kad festivalis turi keistis, neabejoja niekas, net jo meninis direktorius Miroslawas Borkas. Tačiau nelabai sutariama, kuo jis turi virsti – tarptautiniu festivaliu, į kurį atrenkami geriausi kūriniai iš viso pasaulio, o gal reikia ieškoti naujos, originalios formulės, kviesti įtakingiausius kritikus ir festivalių rengėjus, kad šie pamatytų ir atsirinktų lenkų filmus? Ar likti pagrindine nacionalinio kino rodymo vieta?

Apie festivalius pastaruoju metu diskutuojama daug, ir ne tik Lenkijoje. Matyt, keičiantis kino žiūrėjimo įpročiams ir galimybėms, turi keistis ir festivaliai. Juk dauguma filmų jau gali pasiekti žiūrovus anksčiau už festivalius, kaip kad tai dažnai atsitinka ir su mūsiškio „Kino pavasario“ programa. Žinoma, žiūrėti filmus kino salėje ir dideliame ekrane – ypatingas ir su niekuo nepalyginamas malonumas. Ne vienas Gdynės festivalio, kurio filmus žiūriu Lenkų institutui Vilniuje parėmus, filmas jau taip pat buvo rodytas kino teatruose.

Tačiau sutikite, kad festivalis sukuria savitą bendravimo su kinu atmosferą. Kita vertus, tokie festivaliai kaip Gdynė pateikia labai koncentruotą nacionalinės kinematografijos vaizdą, savotišką jo diagnozę. Kažko panašaus pasigendu ir Lietuvoje. Būtų gerai iškart pasižiūrėti ir palyginti visus per metus sukurtus filmus. Manau, kad dauguma lenkų diskutuotojų vis dėlto neabejoja, kad Gdynės festivalis turi išsaugoti pagrindinio nacionalinio kino konkurso statusą. Nors, tarkime, „Gazeta Wyborcza“ kino kritikas Tadeuszas Sobolewskis siūlo paversti festivalį jaunųjų (ir ne tik) kinomanų susitikimo vieta. Tokių Gdynėje nestinga. Festivalio kino teatre „Silver Screen“ parduodamos teorinės knygos apie kiną dingsta kaip šviežios bandelės, o diskusijos netyla nei spaudos centre, nei kavinėse. Festivalyje gausu įvairių renginių, retrospektyvų, kino mokyklų darbų peržiūrų, parodų, koncertų, seminarų, renginių vaikams, filmų seansų akliesiems ir kurtiesiems, atvirų diskusijų. Visko nesugebėčiau išvardyti, nes, atvirai sakant, labiausiai rūpi žiūrėti filmus.

Dar viena pasikartojanti mintis, kurią girdėjau iš kolegų lenkų, – kad jau senokai Gdynėje nebuvo tokio stipraus konkurso. Šiemet konkurse – tik šešiolika filmų, tačiau ne vienas jų jau rodytas rimtuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Beveik vienbalsiai sutariama ir dėl favoritų. Dažniausiai minimos jaunosios kartos režisierių Michało Rosos, Magdalenos Piekorz, Małgorzatos Szumowskos ir legendinio Jerzy Skolimowskio pavardės. Pastarasis lenkų Naujosios bangos kūrėjas vis daugiau laiko atiduoda tapybai ir į kiną grįžo po 17 metų pertraukos. Jo „Keturios naktys su Ana“ jau buvo rodytos Kanų „Kito žvilgsnio“ programoje. Gdynės festivalio rezultatai paaiškės šeštadienio vakare, tad apie juos parašysiu jau grįžusi.

„Leidės"

Michało Rosos filmas „Įbrėžimas“ („Rysa“) atidarė festivalį. Tai – sudėtinga psichologinė drama, atspindinti kelerius pastaruosius metus Lenkijoje vykstančią visuomenės diskusiją itin aktualia liustracijos tema. Lenkijoje su liustracija susiję skandalai kyla nuolat, apie tai diskutuojama spaudoje ir televizijoje, leidžiamos knygos ir dokumentų rinkiniai. Liustracijos procesas supriešino intelektualus, mat vieni jų aiškina, kad tai – Pandoros skrynia, galinti supriešinti ir visą tautą, o kiti reikalauja paskelbti ir pasmerkti visus, bent kiek susitepusius bendradarbiavimu su specialiosiomis tarnybomis. Rosa akivaizdžiai norėjo išvengti pigaus politikavimo ir pirmiausia atskleisti žmonių, susidūrusių su liustracija, asmeninę dramą ir išgyvenimus.

Filmo herojai – pagyvenusi pora, Krokuvos inteligentai Joana ir Janas. Jie kartu jau keturiasdešimt metų. Per šeimos šventę kažkas palieka namuose vaizdajuostę. Joje – kelias minutes trunkąs televizijos laidos fragmentas, kuriame istorikas pasakoja apie įvairiausius ir rafinuočiausius saugumo metodus ir pamini, kad Janas buvo saugumo įpareigotas vesti Joaną, kad galėtų sekti jos tėvą – prieškario opozicijos veikėją. Janas iškart paneigia visus įtarimus, bet Joana vyksta susitikti su istoriku (beje, buvusiu saugumo bendradarbiu). Sugrįžus jos elgesys pradeda keistis. Nors iš esmės ir neturėdama konkrečių įrodymų, ji yra linkusi patikėti Jano kalte. Patirtas stresas pakeičia Joaną. Mažais žingsniukais ji brenda vis gilyn į depresiją – palieka darbą, liaujasi bendrauti su vyru, o paskui ir su draugais, dezinfekuoja viską, ką lietė jo rankos, ir galiausiai išeina iš namų.

Nuostabi lenkų aktorė Jadwiga Jankowska-Cieslak tą nuoseklaus savo herojės artėjimo į beprotybę procesą atskleidžia taip meistriškai, taip nuosekliai, kad kartais pakanka akimirksnio gesto, žvilgsnio, ir mes suprantame, kas vyksta Joanos viduje, kokios jėgos kaunasi jos sieloje. Savąją dramą išgyvena ir Krzysztofo Stroińskio subtiliai suvaidintas Janas.

Man regis, didžiausias trūkumas yra tas, kad „Įbrėžimui“ įpusėjus prasideda jau nebe filmas apie tragiškus praeities kompromisų ar išdavysčių padarinius, apie šeimos krizę, o Joanos depresijos studija. Filmas tampa savotiška dviejų aktorių psichodrama. Kita vertus, akivaizdu, kad režisieriui buvo nepriimtinas garsaus vokiečių filmo „Kitų gyvenimai“ modelis, kai filmo siužetas, be abejo, pateikia įvairius bendradarbiavimo su saugumu aspektus bei jo padarinius, bet kartu ir supaprastina psichologines kolizijas. Režisierius net neatsako į klausimą, kas atnešė sutuoktiniams vaizdajuostę. Filme ne tai svarbiausia.

Kameriškas „Įbrėžimas“ užduoda žiūrovams daug klausimų, nes maksimaliai užaštrina filmo herojų išgyvenamą dramą. Ar kažkada įvykusi išdavystė gali nubraukti visus laimingos santuokos ir meilės metus? Ar įmanoma susitaikyti su praeitimi? Ar liustracija turi prasmę, jei taip pat griauna gyvenimą, kaip kadaise bendradarbiavimas su saugumu? Juk Janas vargu ar galėjo pakenkti savo iš aktyvios politikos pasitraukusiam uošviui, kuris netrukus ir mirė? Kas yra moralinis pasirinkimas ir kaltės jausmas? Kas tada verčia Joaną bristi vis giliau į neviltį?

„Įbrėžimas"

Daugumos konkursinių filmų autoriai yra trisdešimtmečiai arba keturiasdešimtmečiai, sukūrę po vieną du filmus. Pasižiūrėjus net kelis debiutus akivaizdu, kad lenkų kino padėtis ne tokia bloga, kaip apie tai dažnai mėgstama kalbėti.

Kasios Adamik debiutinė juosta „Benamių stadionas“ („Boisko bezdomnych“) atkreipė dėmesį ne tik savo profesionalumu (tai, beje, nelabai stebina žinant, kad režisierės mama yra garsioji Agnieszka Holland, o juostos operatorius Jacekas Petryckis pripažintas vienu geriausių Europoje), bet savo pozityvumu. Spaudos konferencijoje režisierė ir neslėpė norėjusi sukurti teigiamus jausmus sukelsiantį filmą. Jis gimė iš žinutės laikraštyje, kur buvo parašyta, kad lenkų benamiai užėmė prizinę vietą pasaulio benamių futbolo čempionate.

„Benamių stadionas“ pasakoja kiek holivudiškai pamokomą ir pasakišką istoriją apie buvusį futbolininką, kuris suranda jėgų išbristi iš alkoholizmo ir padėti kitiems, panašiems į save, – Varšuvos centrinės stoties benamiams. Filme gausu paradokumentiškų pastebėjimų (pvz., filmuota autentiškuose benamių namuose, kurių pavadinimas „Hadas“), nuorodų į atskirų personažų ankstesnį gyvenimą, bet svarbiausia, yra daug tikėjimo, kad žmogus gali prisikelti, kad neįtikėtinomis aplinkybėmis atsiradęs marginalų solidarumas yra didžiulė jėga.

„Benamių stadionas“ dar tik po mėnesio pasirodys ekranuose. Užtat kitas konkursinis filmas – kelis mėnesius ekranuose rodomas Tomaszo Koneckio „Leidės“ („Lejdis“) jau sulaukė vieno populiariausių visų laikų lenkų filmo titulo. Lenkijoje jį pamatė pustrečio milijono žiūrovų. Tai – atsakas į pernykštį to paties režisieriaus kino hitą „Testosteronas“. Pernai apie seksą ir moteris filme kalbėjo vyrai. „Leidžių“ herojės – keturios trisdešimtmetės, kurių draugystė prasidėjo dar vaikystėje, prieš dvidešimt penkerius metus. „Leidės“ – lenkiškas „Sekso ir miesto“ variantas. Herojėms mažiau rūpi materialūs dalykai, apie batelius jos nekalba visai, bet kiekviena mergina svajoja apie didelę meilę, aistringą, idealų vyrą ir santuoką. „Testosteronas“ siekė parodyti pasaulį, kuris priklauso vyrams, tiksliau, vyrų fobijas, stereotipus, svajones. „Leidės“ pretenduoja atskleisti šiuolaikinės moters jausmų pasaulį.

Tikiuosi, kad tai – netiesa, nes antraip būtų nuobodu gyventi. Filmo teigiamus stereotipus galėčiau ironizuoti ilgai, bet patys juos gerai žinote, jei skaitote moterų spaudą ir žiūrite gyvenimo būdo laidas. Tačiau pagrindinė filmo mintis, kad vyrai ir moterys, nepaisant visų juos skiriančių milžiniškų ir neperžengiamų skirtumų, gali normaliai sugyventi, įkvepia gal net ne mažiau už pasakojimą apie benamius, suradusius pašaukimą priešiškai nusiteikusiame pasaulyje.

Gdynė,
rugsėjo 18 d.