Jubiliejinis „Kinas“

Žiedų lietumi ant laimingų „Sekso ir miesto“ aktorių pasipuošęs naujo „Kino“ viršelis nurodo, kad tai – jau trisšimtasis žurnalo numeris. Nenuostabu, kad jubiliejinio leidinio rengėjai atsigręžė į praeitį ir prisiminė, apie ką „Kinas“ rašė 1972–1982 metais. Tema „Tas prabėgantis laikas“ pateikia didokus įvairių anų metų straipsnių fragmentus. Pasirodo, kad žurnalas rašė ne tik apie Vladimiro Lenino priesakų („Kinas mums yra svarbiausias iš menų“) vykdymą, repertuaro filmus, bet ir apie kasdienį lietuvių kino gyvenimą ir jo kūrėjus. Tada jauni ir gražūs buvo visi. (Beje, jei tie prisiminimai patiks skaitytojams, t.y. mums, pažadėta temą pratęsti kituose numeriuose.) Nostalgiškų prisiminimų kupinas ištikimo „Kino“ skaitytojo architekto Antano Rupeikos pokalbis su dukra Goda, ji kino liga greičiausiai užsikrėtė taip pat skaitydama žurnalą.

Tačiau laikas nestovi vietoje, ir birželio „Kine“ pateikiama daug kino naujienų, naujų veidų ir filmų. Izolda Keidošiūtė taip pristato jauną talentingą britų aktorių Jude’ą Law: „Aukštas, lieknas gražuolis Jude’as Law – tikras „Pelenės“ princas, tačiau, anot jo, tai pats nuobodžiausias personažas, jį visada labiau domino raganiaus vaidmuo.“ Kitas naujojo „Kino“ personažas – Irano režisierius ir kino poetas Abbasas Kiarostami. Giedrė Andreikėnaitė-Kiselienė su juo susitiko Vidurnakčio saulės kino festivalyje Suomijoje, Sodankiulėje. Autorė klausėsi improvizuotų Kiarostami kino paskaitų ir jas perteikia savo parašytame režisieriaus portrete. Ji cituoja režisierių: „Geras kinas yra tas, kuriuo galime tikėti, o blogas – kuriuo negalime. Mane labiausiai ir domina tai, ką matome ir kuo tikime.“

Birželio „Kinas“ panašius klausimus netiesiogiai užduoda savo skaitytojams – Lietuvos žiūrovams. Kuo tiki jie, kuo tiki mūsų kino kūrėjai? Lietuvių žiūrovai jau spėjo pamėgti unikalų Juliano Schnabelio filmą „Skafandras ir drugelis“. Jį recenzuoja Sonata Žalneravičiūtė. Rasa Paukštytė rašo apie Woody Alleno „Kasandros prakeiksmą“, Živilė Pipinytė pristato ispanų debiutanto Juano Antionio Bayono siaubo filmą „Prieglauda“, Skirmantas Valiulis analizuoja brito Kennetho Branagh kriminalinę dramą „Seklys“.

„Namų kine“ rasite DVD formatu pasirodžiusių filmų – Aleksandro Sokurovo „Saulės“, Anderso Thomaso Jenseno „Adomo obuolių“, Floriano Hencekelio von Donnersmarko „Kitų gyvenimų“ ir Davido Cronenbergo „Rytietiškų pažadų“ pristatymus.

Po „Kino pavasario“ pasipildė ir lietuvių filmoteka. Joje – nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinių gervių“ laureatų recenzijos: apie Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“ ir Jūratės Samulionytės „Nerutiną“ rašo Laima Kreivytė. Justino Lingio trumpo metražo filmas „Tikrovės pinklės“ ir Laimanto Kairio „Perlas“ Vaidą Jauniškį taip nuvylė, kad pirmose savo recenzijos eilutėse jis siūlo: „Sveikiausia būtų įvesti naują tradiciją „Kino“ žurnale liautis rašyti apie lietuvių filmus. Ne, visiškai jų nutylėti nebūtina, bet kalbant apie beveik visus filmus, kurie buvo parodyti šiemetiniame „Kino pavasaryje“, pakaktų tiesiog paskelbti kūrėjų paraiškas, rašytas Kultūros ministerijai ir Kultūros ir sporto rėmimo fondui bei palaimintas Kino tarybos. Šalia – rėmimo sumos ir tarybos narių suteikti balai.“ Šito nepavyktų padaryti su dar vienu „Kine“ recenzuojamu filmu – prie Tomo Tamošaičio pilno metražo dokumentinio filmo „Ispanų kalba suaugusiems“, kurį recenzuoja Skirmantas Valiulis, atsiradimo neprisidėjo jokie lietuviški pinigai.

Žurnalą tradiciškai baigiančiame feljetone Živilė Pipinytė prabyla apie tai, kad jau seniai laikas rašyti naują lietuvių kino istoriją. Kad ta istorija galėtų būti labai įdomi, liudija pokalbis su lenkų teatro ir kino aktore Danuta Szaflarska. Iki šiol nepaliekanti filmavimo aikštelės aktorė papasakojo Tadeuszui Tomaszewskiui apie kelerius Vilniuje praleistus metus. Pagal Varšuvoje pasirašytą kontraktą Szaflarska turėjo vaidinti Vilniaus scenoje nuo 1939-ųjų rugsėjo 1-osios. Atvykusi į miestą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aktorė čia patyrė dvi rusų, vieną vokiečių okupacijas ir Lietuvos sugrįžimą. Ji prisimena ir tragiškas akimirkas Naujosios Vilnios stotyje prasidėjus masinėms deportacijoms į Sibirą, ir linksmas istorijas, pavyzdžiui, pažintį su skaniųjų „Karvučių“ gamintoju Kirkiłło-Stacewicziumi. Man tas vienu ypu perskaitytas interviu priminė įdomaus filmo siužetą. Tik ar mūsų kine atsiras kūrėjų, norinčių grįžti į prieštaringą 1939-ųjų Vilnių?

Jūsų – Jonas Ūbis