1863-ieji

Autorius nežinomas. Karikatūra. 1863 04 18

Taip jau yra, ir tai nėra kažkoks unikalus Lietuvos istorijos bruožas, kad kiekvienas reikšmingesnis politinis įvykis paveikia ne tik vėlesnę politinę, bet ir socialinę, kultūrinę padėtį. Prancūzijoje neseniai minėtos 1968 m. studentiškos revoliucijos metinės, mat po jos esą kardinaliai pasikeitė daugelio žmonių pasaulėžiūra ir išpažįstamos vertybės. Rytų Europoje ne mažesnį poveikį darė Prahos pavasaris. Lietuvoje kai ką sumąstyti privertė „kalantinės“, Sąjūdžio nuotaikomis gyvename iki šiol. Vietiniame kontekste ypač ryškus pavyzdys būtų 1863 metų sukilimas, kurio sukakčiai skirta paroda veikia (bendradarbiaujant „Alkos“ muziejui, Kelmės krašto muziejui, Lietuvos valstybės istorijos archyvui, Nacionaliniam M.K. Čiurlionio dailės muziejui, Šiaulių „Aušros“ muziejui) Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nuo tos atmintinos datos praėjo beveik pusantro šimto metų, tačiau kai kurie vienos svarbiausių XIX a. datų atgarsiai iki šiol gyvuoja individualioje ir kolektyvinėje atmintyje.

Tuometinę (o ir dabartinę) visuomenę galima suskirstyti į dvi grupes: 1) tuos, kuriems tai tikrai rūpėjo, ir 2) tuos, kurie visam tam reikalui buvo abejingi ar net priešiški. Šiuo atveju pasikliaučiau savo šeimos tradicija. Anais laikais deklasuotų bajorų (bent taip pasakojama remiantis prasigėrusio ir savo kardą pametusio „protoplasto“ faktu) ar paprastų valstiečių giminėje į iš miško naktimis ateinančius, maistą, pašarus rekvizuojančius „miatežnikus“ žiūrėta gana neigiamai – bent jau kaip į visuotinę ramybę trikdančius asmenis. Panašių liudijimų galima aptikti ir carinės administracijos dokumentuose (žinoma, kiek jais galima pasikliauti). Kai kuriuose Lietuvos regionuose buvę baudžiauninkai stengėsi likti nuošalyje. Gana priešiškai savo pačių iš šono stebėtus įvykius vertino netgi kai kurie vėlesni ,,aušrininkai“. Kitur – priešingai. Sukilimas buvo įgijęs masinio judėjimo, sąjūdžio už Abiejų Tautų Respublikos atgaivinimą ar naują, teisingesnę Lietuvą mastą. Ši visuomenės dalis ne tik tiesiogiai dalyvavo įvykiuose, bet ir savo kailiu pajuto visus, pirmiausia skausminguosius (žudynės, įkalinimai, tremtys, emigracija, žemių nusavinimas) padarinius.

1863 m. sukilimo vaisius „ragavo“ abi žmonių grupės, įvairių apraiškų pavidalu „ragaujame“ net mes patys, nors tai jau atrodo paskendę toli, miglotoje praeityje. Lengviausia užčiuopti daugybę kartų aptartus, vardytus ir nagrinėtus politinius ar socialinius sukilimo aspektus. Istoriografijoje jau ne kartą minėta, kad sukilimas paspartino baudžiavos panaikinimo procesus, skatino modernios nacionalinės savimonės formavimąsi.

Žiūrinėdamas parodą mąsčiau, kad ne mažesnis buvo ir estetinis politinio įvykio poveikis. (Tarp sukilėlių apskritai buvo labai daug dailininkų ir rašytojų – talentingas vadas, puikus karys Boleslovas Dluskis, lietuvybės puoselėtojas Mikalojus Akelaitis, aušrininkas ir vizionierius Andrius Vištelis, galų gale – Mykolas Elvyras Andriolis. Deja, turbūt pačios genialiausios – net visos Lietuvos dailės istorijos kontekste – jo batalinės kompozicijos „Liudviko Narbuto žūtis“ čia neteko pamatyti.) Šiuo konkrečiu atveju ypatingas ekspozicijos architektės Gražinos Pajarskaitės ir kuratoriaus istoriko Tado Šėmos indėlis. Vienas iš jų surinko medžiagą, kita sugestyviai pateikė, išryškindama ne tik istorinį, bet ir vizualinį kiekvieno eksponato aspektą.

Meno kūrinius, arba tiesiog artefaktus (kadangi kūrinių statuso jų atsiradimo metu niekas nesistengė suteikti, vertino juos pirmiausiai kaip asmeninės ar bendros patirties liudininkus), susijusius su 1863 m. sukilimu, kaip ir to meto visuomenę, galima skaidyti į dvi grupes: vieni iš jų buvo tiesiogiai inspiruoti karščiausių aktualijų arba atsirado kaip nesenų įvykių refleksijos; kiti sukurti tuo pačiu metu, tačiau su sukilimu juos sieja tik epocha ar sunkiai nuspėjami, menami ryšiai.

Vienu įspūdingiausių iš su sukilimu tiesiogiai nesusijusių artefaktų būtų 1863 m. kažkuriai bažnyčiai Januškevičių (?) giminės narių paaukota procesinė vėliava (demonstruojama kompoziciniame ekspozicijos centre) su vienoje pusėje išsiuvinėta Kūdikėlio gimimo scena. Kažin ar apie tai sąmoningai galvojo kūrinio autoriai ar iniciatoriai (spekuliuoti galima iki begalybės), tačiau tų audringų įvykių fone (juos metaforiškai liudytų iki permatomumo nusidėvėjęs, iki atskirais gabalais plevėsuojančių gabalų sudilęs audinys) Mesijo gimimo tema jų dalyviams turėjo įkvėpti ir valstybės bei tautos (at)gimimo viltį.

Tuometinę visuomenę dialektiškai galima skaidyti ir į kitas dvi grupes – sukilėlius ir malšintojus. Panašus principas galioja visoje ekspozicijoje. Vizualiai abi pusės pristatytos fotografijomis. Dėmesys, aišku, orientuotas į pirmuosius. Portretinėse nuotraukose užfiksuoti svarbiausi vadai, ryškesnės asmenybės (Titas Dalevskis, Stanislovas Išora, Liudvikas Narbutas, Boleslovas Oskierka, Povilas Suzinas, Povilas Vivulskis, Liudvikas Zveždovskis). Antrieji pristatyti viena fotografija – Vilniaus generalgubernatorius grafas Michailas Muravjovas (savaime aišku – sėdi centre) su jį apstojusiais karininkais ir valdininkais. Nelygiavertę priešininkų padėtį ženklina privataus pobūdžio pirmųjų (kai kurios darytos jau tremtyje) ir oficiozinė antrųjų prezentacijos. Remdamasis absoliučiai subjektyvia savo nuomone drįsčiau pasakyti, kad skirtybės užrašytos net pačioje fizionomikoje. Sunkias sąlygas miške, pažeminimą ir kančias patyrusių sukilėlių veidai ramūs ir taurūs (ko verta vien baltame fone vieniša stovinti kresnoka, valingai lūpas suspaudusio, ryžtingai antakius suraukusio Kosto Kalinausko figūra – A. Bonoldi ateljė nuotrauka), o ant Koriko ir jo medaliais, antpečiais ir akselbantais apsikarsčiusių pavaldinių galvų uždėtos tarytum iš riebių pagurklių ir vešlių antakių pagamintos, jokio jausmo ir sąmonės nespinduliuojančios kaukės.

Fotografavimo reiškinys pirmuosius savo žingsnius tvirčiau pradėjo žengti būtent XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Būtent tada, netekties, praradimų akivaizdoje suprasta fundamentalioji – akimirkos įamžinimo reikšmė. Po šimto metų panašūs motyvai skatino fotografuotis ginkluotos rezistencijos prieš Sovietų Sąjungą dalyvius. Jeigu ne 1863 metų sukilimas, kažin ar apskritai būtų pasirodžiusios tokios nuotraukos, kuriose šio kultūrinio arealo gyventojai fotografavosi su specifiniais, sukilėliškais ar šlovingą Abiejų Tautų Respublikos praeitį menančiais apdarais. Išskirtinė, tiesiog „firminė“ sąmoningai archaizuota, nežinomo autoriaus ilgaplaukį (o kur dar kilni, išdidi poza, kumpa nosis, išsišovę skruostikauliai, tamsūs plaukai, kailiniai apdarai) sukilėlį, galbūt valstietį, lyg kokį paskutinį pagonį ar indėną vaizdavusi fotografija.

Net Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomoje Romano Švoinickio grafitiniu pieštuku ant paprasto popieriaus sukurtoje sukilėlių portretų galerijoje, regis, sekama tais pačiais, fotografiniais personažų vaizdavimo principais – en face, neutralus, šviesus fonas, tolygus apšvietimas. Vėlesnėse, garbingus ponus, prakutusius verslininkus, miestiečius ar paprastus valstiečius vaizdavusiose fotografinėse, grafinėse ar tapybinėse kompozicijose siekta sudėtingesnių schemų, formų ir rakursų. Tad galima svarstyti, kad Lietuvos dailės istorijoje pirmą kartą susiduriame su reiškiniu, kai ne fotografija paklūsta ,,aukštojo“ meno dėsniams, o atvirkščiai ir, kas ypač svarbu, pagal nuotraukas pradedama tapyti. Kartu galima įžvelgti ir kitas tendencijas – vaizduojant minėtus asmenis sekama sarmatiškojo portreto tradicija – svarbiausi ne charakteringi bruožai, o pats fiksavimo faktas, individus alegoriškai pažymintys atributai. Stilistiniu požiūriu tai liudytų archaizuota, gerokai suprimityvinta (R. Švoinickis nupiešė ir profesionalesnių darbų) raiška.

Fotografijoms būdingą (susi)priešinimą atskleidžia ir memorialiniai daiktai. Visi po stikliniais gaubtais sudėlioti sukilėlių daiktai reprezentuoja jų gamintojus, naudotojus ir saugotojus. Dauguma artefaktų yra pačių sukilimo dalyvių pasigaminti. Juos galima išskaidyti į du pogrupius, tai: 1) utilitarūs daiktai (iš medžio išskobti ir išdrožinėti cigarečių kandikliai, smuikas, peiliai, šakutės, dėžutės, užrašų knygelės) ir 2) sakralinės paskirties objektai (duoniniai rožančiai, kryželiai, medalikėliai, prie jų taip pat priskirčiau iš ašutų, plaukų pagamintus žiedus, sėklinius karolius – jie galbūt nebuvo tiesioginiais maldos objektais, bet neabejotinai atliko relikvinę funkciją).

Pirmiausia į akis krinta medžiagų ir technologijų specifiškumas. Daiktai (kuriuos taip pat galima vertinti kaip seniausiai žinomą kalinių kūrybos apraišką) padaryti gyvenimo miške arba jau Sibire sąlygomis ir išdrožti iš ten surastų medžio gabalėlių. Kai kuriems daiktams ieškota kuo egzotiškesnių, specifinę azijietišką patirtį turėjusių liudyti žaliavų. Kunigo Ivaškevičiaus akinių dėklas pagamintas iš mamuto kaulo, Karolio Sasuličiaus pypkės galvutė tekinta iš jūrinės kempinės („putos“). Dėžutėse ir užrašų knygučių viršeliuose pavaizduoti Sibiro vaizdai (arba atvirkščiai – tėvynės išsiilgusių drožinėtojų peiliai turbūt automatiškai pjaustė tėviškės motyvus su gimtosiomis trobomis, berželiais ir kryžiais – šiais atvejais idilišką nuotaiką trikdė tik datos ir kreipiniai į Dievą). Religinės paskirties artefaktai kurti ypač ekstremaliomis sąlygomis – kalėjimuose, pertraukų tarp tardymų metu, laukiant nuosprendžio paskelbimo. Yra žinoma, kad vienas duoninis medalionas išminkytas kalėjimu paverstame dominikonų vienuolyne.

Paradoksalu, kad, atrodytų, būtiniausi daiktai – stalo įrankiai (net Stalino laikais lagerio gyventojams asmeninis šaukštas ar katiliukas reiškė mažų mažiausiai išgyvenimą) išdrožinėti įmantriausiais raštais, augaliniais, gyvuliniais (beveik vikingų stilių primenančiais; taip pat galima apčiuopti gotikinės ornamentikos fragmentų – galbūt tai paaiškintina romantiniu susižavėjimu viduramžiais, pagoniška Tėvynės Lietuvos praeitimi?) motyvais, o smuikas, jokios praktinės paskirties neturėjęs gaminys – visiškai paprastas, netgi primityvus, negrabaus silueto. Visiškai nefunkcionalus jo strykas. Prisipažinsiu, kad vieną kartą Nacionalinio muziejaus saugyklose bandžiau tuo instrumentu pagroti, tačiau nesugebėjau išgauti jokio garso (galbūt juo groti mokėjo tik pats autorius?). Kaip liudija Arturo Grottgerio paveikslas, vaizduojantis tremtyje vargstančius sukilėlius (pražilę, pasišiaušę vyrai paklaikusiomis akimis kasa žemes, sėdi paskendę mintyse ar meldžiasi), šiam instrumentui būdavo suteikiamos išskirtinės, su subtiliausiu jausminių niuansų perteikimu susietos galios. Prisimenu vaizdingai aprašytas vieno rusų rašytojo sibiriečio vaikystės impresijas, kuriose paminėtas ant Amūro ar Irtyšiaus kranto sėdintis, smuiku „Atsisveikinimą su Tėvyne“ grojantis ir verkiantis lenkas.

Duoniniai ar plaukiniai objektai užimtų tarpinę padėtį tarp įmantrių medinukų ir negraboko smuiko. Šią ypatybę lėmė specifinė su seilėmis suvilgytos duonos minkymu susijusi technologija. Negali nestulbinti pačių daiktų atsiradimo motyvai – jų autoriai galbūt nuo savęs atitraukdavo paskutinį kąsnį. Remdamasis šiuo argumentu koks nors jausmingas romantikas dar kartą patetiškai tartų, kad žmogus gyvas ne vien maistu ir kad svarbiausia yra aukštesni dalykai. Man pačiam šių dirbinių pobūdis (ypač nerealiai atrodo ašutiniai, plaukiniai žiedai) atrodo truputėlį makabriškas, sąmoningas medžiagiškumo ,,sukeitimas“ (iš tikrųjų inspiruotas išorinių aplinkybių ir derinimosi prie situacijos) leistų teigti, kad vis dėlto neteisus buvo Alfonsas Andriuškevičius, apgailestavęs, kad iki antrosios XX amžiaus pusės Lietuvoje esą nebuvę siurrealizmo (beje, daugeliu aspektų skolingo romantizmui) apraiškų. Duoniniai škaplieriai, plaukiniai žiedai išoriškai taip panašūs į plaukuotus, kailinius Marcelio Duchampo indus, kad dada bei siurrealizmo ištakas iš Pirmojo pasaulinio karo ir Alpių norėtųsi perkelti į XIX amžiaus vidurį ir ūksmingus Lietuvos miškus. Gal tik ironijos čia būta mažiau, nes pati aplinka tų papuošalų gamintojams ir turėtojams priminė ne ką kitą, o siurrealistinį košmarą, slogų sapną.

B. d.