Muzikinė popietė Leonui Povilaičiui atminti

D. Matvejevo nuotr.

Gražiai pasitiko vasarą ir atsiskaitė už praėjusius mokslo metus Kauno M. Petrausko vaikų muzikos mokyklos pianistai, gegužės 29 d. koncertavę Kauno įvairių kultūrų centre.

Neilgas koncertas buvo turiningas, gerai nuteikė rimtu, profesionaliu kūrinių suvokimu ir atlikimu. Jį jaunieji pianistai paskyrė neseniai mus palikusio kompozitoriaus Leono Povilaičio (1934–2007) atminimui.

L. Povilaičio muzikinis palikimas – gausus ir solidus, tačiau sulaukęs brandaus amžiaus kompozitorius daugiau dėmesio skyrė vaikų repertuarui; ypač daug sukūrė vaikams, kurie mielai skambina jo kūrinius, nes jie įdomūs, suprantami ir gražūs.

Kompozitorius buvo kasmetinio (nuo 1998 m.) Respublikinio šiuolaikinės lietuvių fortepijoninės muzikos festivalio-konkurso (konferencijos) sumanytojas ir įkvėpėjas, iki paskutinių savo dienų – ir jo organizatorius bei talkininkas. Šis festivalis „išprovokavo“ ne vieną naujausių lietuvių autorių, tarp jų – ir paties kompozitoriaus L. Povilaičio, kūrinių vaikams leidinį.

Koncerto Kauno įvairių kultūrų centre organizatorė mokytoja Viktorija Daugėlaitė pasirūpino pakviesti kompozitorių pažinojusių žmonių, jo artimųjų, kolegų, bendramokslių, kurių prisiminimų klausėsi jaunieji pianistai ir svečiai.

Apie kompozitoriaus vaikystę, kai jau išryškėjo įvairūs jo gabumai, smalsumas, polinkis veikti ir kurti idėjas, nuoširdžiai bendrauti, jautriai ir įdomiai pasakojo jo sesuo Danutė Varnienė, Kauno J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja. Tos pačios mokyklos dėstytoja Sonata Bielionytė bei pianistas ir kompozitorius Vladimiras Majorovas atsiminė L. Povilaitį iš studijų laikų, jo kūrybinio kelio pradžioje, kaip kolegą, iš kurio buvo galima visada sulaukti patarimų įvairiais klausimais.

Šių eilučių autorė pasakojo apie dar neatliktą L. Povilaičio kūrinį, sumanytą kaip teatralizuota baladė ir patekusį jai autoriaus valia. Reikia tikėtis, kad šis kūrinys Kaune tikrai bus atliktas.

Prisiminimus vainikavo Kauno muzikinio teatro solistė Bernarda Petravičiūtė, tądien sukūrusi ir perskaičiusi eilėraštį apie kompozitoriaus gimtąjį Žaliakalnį.

Įvairių žmonių prisiminimai tarsi naujai nupiešė L. Povilaičio – itin įdomios, spalvingos, apdovanotos įvairiais talentais, puikiu humoro jausmu, taurios ir gilios asmenybės – portretą.

Gintarė Aleksandravičienė