Šeima ir mokslas

Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus instaliacija. 2007 m.

Neseniai skaičiau naują Kurto Vonneguto esė rinkinį „Žmogus be tėvynės“. Štai ką jis rašo apie šeimą:

Freudas sakė nežinąs, ko reikia moterims. Aš žinau, ko reikia moterims: daugybės žmonių, su kuriais galėtų kalbėtis. Apie ką jos nori kalbėtis? Apie viską.

Ko reikia vyrams? Jiems reikia daug bičiulių ir jie nori, kad žmonės ant jų labai nepyktų.

Kodėl tiek daug žmonių šiais laikais skiriasi?

Todėl, kad dauguma mūsų nebeturi išplėstinės šeimos. Anksčiau būdavo, kai vyras ir moteris susituokdavo, nuotaka gaudavo kur kas daugiau žmonių, su kuriais galėdavo kalbėtis apie viską. Jaunikis gaudavo kur kas daugiau bičiulių, kuriems galėdavo pasakoti kvailus anekdotus.

Bet santuoka šiais laikais, daugumai iš mūsų yra tik dar vienas žmogus kitam žmogui. Jaunikis gauna dar vieną bičiulį, bet tai moteris. Moteris gauna dar vieną žmogų kalbėtis apie viską, bet tai vyras.

Kai šiuolaikinė pora ginčijasi, jie galvoja, kad tai apie pinigus ar galią, ar seksą, ar kaip auginti vaikus, ar dar ką nors. Bet iš tikrųjų jie viens kitam sako, nors to ir nesuvokdami: „Tu esi per mažai žmonių!“

Vyras, žmona ir keli vaikai yra ne šeima. Tai siaubingai pažeidžiamas, dėl išlikimo kovojantis būrys.

Prisiminiau Vonnegutą perskaičiusi, kad Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino „šeimos koncepciją“. Ta žinia iškart nuskambėjo keistai. Pirmiausia – kodėl valdžia turi aiškinti, kas yra šeima ir kas ne? Bet paskui pasiskaičiau daugiau apie šeimą (juk tai – mokslinių tyrinėjimų objektas) ir supratau, kad daugelis valstybių apibrėžia, kas yra šeima, kad būtų aišku, kam skirti paramą, bet labiausiai – kam jos neskirti. Na tegu.

Bet vargu ar kita kuri valstybė turi tokią siaurą šeimos koncepciją, kuri diskriminuoja turbūt du trečdalius piliečių, nes pagal ją, pavyzdžiui, išsiskyrusi mama su vaikais yra nebe šeima, o šiaip kartu gyvenančių žmonių būrelis, nežinia kas. Tai, kaip ta koncepcija suformuluota, yra ne tik keista, bet ir baisu. Ja neva „kovojama“ už vertybių išsaugojimą, bet iš tikrųjų sukuriama palanki terpė paniekai ir neapykantai. Apibrėžus šeimą tik kaip sutuoktinius ir jų vaikus, būtinai oficialiai susituokusius vyrą ir moterį, kitos šeimos, kurios neatitinka šio apibrėžimo, atmetamos, netgi atsiduria už įstatymo ribų. Nors naujoji koncepcija tarsi ir neužsiima atviru smerkimu, ji skatina smerkti ir netoleruoti. Jos tikslai tarsi kilnūs – kaip nors sustabdyti šeimos irimo vėžį, bet kaip tą padaryti? Po gražiais žodžiais slypi prievartos mechanizmas, kurį tam tikrų neva dorovei atstovaujančių partijų atstovams (partijos ir dorovė? – hmmm) tik ir knieti paleisti darbą. Pabandysiu paaiškinti.

Man, kaip mokslininkei, pirmiausia krito į akis tai, kad skelbiant šeimos apibrėžimą remiamasi mokslu. Teigiama, kad tokios šeimos patikimumas yra „istoriškai ir moksliškai patikrintas“. Taigi kad ne. Dvigubas melas – taip teigti nėra nei istorinio, nei mokslinio pagrindo. Gal seniai mokslus užmiršusiems Seimo atstovams ir atrodo, kad kokio nors vieno straipsnio teiginiai yra mokslinė tiesa, bet taip nėra. Bent jau humanitariniuose ir socialiniuose moksluose teiginiai smarkiai priklauso nuo to, kada problema tyrinėjama, kas ją tyrinėja ir kokius klausimus kelia. Mokslinė tiesa gimsta diskusijose, bet visada lieka iki galo neapibrėžta.

Kad būtų aiškiau, reikia nueiti į biblioteką. Norėdama patikrinti, ką teigia mokslas apie šeimą, taip ir padariau – nuėjau į Nacionalinę Škotijos biblioteką, nes ji šiuo metu man arčiausiai namų (ir labai gera!). Pačiu primityviausiu būdu kompiuterio užklausiau, ką biblioteka turi šeimos tema. Vien šeimos tema apskritai radau 339 knygas. O kiek visko yra parašyta įvairiausiais jos aspektais, nė nepradėjau skaičiuoti, nes į kompiuterio ekraną netilpo net raide A prasidedantys klausimai (angliškai tai allowances – „pašalpos“). Taigi norint ką nors teigti apie mokslinį šeimos koncepcijos pagrįstumą, reiktų bent jau pasiskaitinėti tas 339 knygas. Aš, aišku, neturėjau tiek daug laiko, tad pasiėmiau tik kokias 9 naujausias knygas, kuriose, kaip man atrodė, labiausiai tikėtina rasti argumentų prieš Seimo šeimos koncepciją. Galima būtų surasti ir atitinkamas knygas už koncepciją, bet kadangi mano tikslas – suabejoti jos teisumu ir sukritikuoti, palieku šitą darbą Seimo atstovams. Be to, juk čia – ne mokslinis straipsnis, ir perspėju, kad visa, ką čia parašysiu, bus ne mokslinė tiesa, o subjektyvi nuomonė, nors ir paremta moksliškai įrodytais faktais.

Tad ką gi sužinojau, paskubomis peržvelgusi tuos 9 mokslinius leidinius apie šeimą? Daugiau nei tilptų į šį straipsnį. Paminėsiu tik kelis faktus. Pradėsiu nuo istorijos. Istoriniu požiūriu šeima atrodo visai ne taip, kaip mėgina teigti Seimas. Pasirodo, tik XIX a. pradėjo formuotis tai, ką anglai vadina „branduoline šeima“, t.y. vyras, žmona ir vaikai. Ir ne visoje visuomenėje, o tik pasiturinčiųjų klasėje – karalienės Viktorijos rūpesčiu įsitvirtino idėja, kad moteris yra namų siela ir turi rūpintis šeimos židinio kurstymu, tuo tarpu vyras – šeimos aprūpinimu. Visi buitiniai rūpesčiai būdavo paliekami tarnams, kuriems moteris ir komanduodavo, taigi tam tikra prasme vadovavo ūkiniam vienetui, buvo „vadybininkė“ ar net „direktorė“. Tuo tarpu neturtingųjų klasės ir toliau gyveno didelėmis giminių šeimomis ir net kaimais, kur darbai ir atsakomybė pasidalijami labai plačiai. Pavyzdžiui, vaikais rūpinosi visos kaimo ar giminės moterys kartu, lyg bendruomenė. Kiek suprantu iš grožinės literatūros (nors to klausimo netyrinėjau), taip gyveno ir lietuvių šeimos iki sovietmečio.

„Branduolinės“ šeimos modelis, pasirodo, plačiau įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo Amerikoje ir buvo susijęs su didžiuliu šios šalies ekonominiu pakilimu. Tai vėlgi buvo viduriniosios klasės modelis, o varguomenė ir imigrantai buvo verčiami jį priimti, taip sugriaunant, teigia mokslininkai, jų išplėstines šeimas ir pabloginant jų ekonominę padėtį. Branduolinės šeimos modelis, be kita ko, pasitarnavo segregacijai ir diskriminacijai – visi, kurie jo neatitiko, buvo „juočkiai“ ir vargšai, visuomenės dėmė, gal net „ne amerikiečiai“. O tiems, kurie nori čia įžvelgti tradicijos išsaugojimą, iškart galima atsakyti: šis naujasis modelis labai skyrėsi nuo XIX a. branduolinės šeimos. Jis buvo pagrįstas kitokiu darbo pasidalijimo principu – vyras eidavo į darbą ir parnešdavo „šeimos atlyginimą“, todėl moteriai „nereikėjo“ dirbti, tad ji rūpinosi namų ūkiu ir vaikų auginimu, bet jau nebe deleguodama darbus tarnams, o pati juos nudirbdama. Priminsiu, kad pagal šį šeimos modelį vyro laimė buvo moters gyvenimo prasmė ir esmė, o jos pačios laimė, identitetas, savirealizacija ir t.t. neturėjo reikšmės. Ką jau kalbėti apie tai, kad daugybė moterų tokiose šeimose kentė ir tebekenčia fizinę bei psichologinę prievartą, nes yra ekonomiškai priklausomos nuo vyro, kuris tuomet jaučiasi galįs su ja – savo nuosavybe – elgtis kaip tinkamas.

Kaip teigia teoretikė Linda Nicholson, dabartinis „tradicinės“ šeimos modelis pretenduoja tęsti būtent 5–6-ojo dešimtmečių tradiciją. Tačiau jo propaguotojai stengiasi nepastebėti, kad dabar „tradicinė“ šeima atrodo kiek kitaip. Pirmiausia, nebėra „šeimos atlyginimo“, o tai reiškia, kad moteris irgi turi dirbti. Ir tai gerai, nes dirbdama moteris įgyja ekonominę nepriklausomybę, jos laimė, tikslai, identitetas ir t.t. tampa reikšmingi. Kaip žinome, nepaisant to, vis tiek didžioji dalis buities darbų, taip pat rūpinimasis vaikais vis dar tenka moteriai, tad ji iš esmės dirba už du. Neseniai internete skaičiau apie Amerikoje atliktą tyrimą, kurio metu buvo mėginta įvertinti moters darbą namuose pinigais – apskaičiuota daugiau kaip 100 000 dolerių (tikslios sumos nebeprisimenu) per metus, čia daug prisideda, pavyzdžiui, viršvalandžiai, darbas naktį, savaitgaliais ir panašūs dalykai, į kuriuos namuose įprasta nekreipti dėmesio. Bet būtent dėl to – dėl dėmesio nekreipimo, neįvertinimo, dėl smurto, taip pat dėl išaugusios moterų ekonominės nepriklausomybės – šeimos żra ir daugėja šeimos variacijų: jau egzistuoja ne tik branduolinės šeimos, bet ir mamos arba tėčiai su vaikais, antrosios santuokos šeimos, vaikai, gyvenantys su patėviais, nesusituokusios šeimos. O kur dar tos pačios lyties žmonių šeimos? Moksliniai tyrimai rodo, kad visais laikais buvo tokių šeimų, bet dėl visuomenės priešiškumo partneriai slėpdavo turį seksualinių ryšių. O kada tai tapo smerktina? Nežinau, bet Platonas, kiek prisimenu, tikrai manė, kad tokie ryšiai yra patys tobuliausi. Gal dorybingasis Seimas mums uždraus studijuoti Platoną?

Taigi šeima kinta – net ta mums visiems priimtina „tradicinė“ branduolinė šeima. Mokslininkai klausia: kurį „tradicinės“ šeimos variantą iš tikrųjų propaguoja konservatoriai (nes tuo visur užsiima būtent konservatoriai)? Ar jie nori palaikyti dabartinį modelį, kuris įtvirtina darbų pasiskirstymo nelygybę? Ar tą senesnį, kur dirbta lyg ir po lygiai, bet vienas iš partnerių neturėjo jokių teisių?

Toks istorinis šio klausimo aspektas. O dabar grįžtu prie mokslinio. „Tradicinės“ šeimos apologetai paprastai remiasi jau gerokai pasenusiu mokslu. „Tradicinė“ šeima būdavo aprašoma ir tiriama kaip „norma“ iki XX a. 9-ojo dešimtmečio. Tuo paprastai užsiimdavo baltieji viduriniosios klasės mokslininkai vyrai ir, kaip minėjau anksčiau, mokslininko situacija bei pozicija labai veikia jo ar jos teiginius. Žvelgiant iš vyro pozicijų, „tradicinė“ šeima yra labai geras dalykas. Jis gali visą dieną, o jei reikia, tai ir vakarais, užsiimti savo galių realizacija – čia galime įsivaizduoti asmeninėje bibliotekoje tarp knygų per dienas užsidariusį mokslininką ar rašytoją, savo profesijai atsidavusį ir suskambėjus telefonui iš lovos pašokantį gydytoją arba angliakasį, kuris didžiuojasi savo darbu ir vakarus paprastai praleidžia bare su bendradarbiais. Tuo tarpu visiems jiems grįžus namo niekuo nereikia rūpintis – pietūs garuoja ant stalo, vaikai jau miega, švarūs ir gražiai suguldyti, namai dvelkia švara. Aš irgi taip norėčiau.

Tad vyrai mokslininkai prirašė daug veikalų, kuriuose pateikė daugybę argumentų už tokį šeimos modelį, ypač akcentuodami, kad tokioje šeimoje gera augti vaikams. Tačiau jau 8-ajame dešimtmetyje į mokslininkų gretas įsiliejo moterys. Pradėjusios tyrinėti šeimą iš savo pozicijų, jos aprašė visiškai kitokią situaciją. Jos teigė, kad tokioje šeimoje akį rėžia lyčių nelygybė, o moters izoliacija (visą dieną viena, nes bendruomenės suardytos) blogai veikia vaikus. Jie kenčia emociškai, jaučiasi nesaugūs, mergaitės nemato prasmės mokytis, nes jų gyvenimo modelis – mama – žiniomis nesinaudoja. Taip yra normaliose šeimose. O jei „tradicinėje“ šeimoje smurtaujama, vaikai neturi kur bėgti – tai tampa jų gyvenimo „norma“. Tai tik vienas aspektas, nebėra čia vietos aptarti kitus, bet esmė ta, kad mokslininkai, turintys kitokios patirties ir atėję iš kitų visuomenės sluoksnių, formuluoja ir kitokius teiginius apie tą patį objektą – šeimą.

Čia kaip tik metas grįžti prie Seimo koncepcijos. Ją paskelbus, www.delfi.lt svetainėje prasidėjo diskusijos. Šiek tiek jas paskaitinėjau ir net sudalyvavau (neiškenčiau). Vieni prieš, kiti už, vis dėlto daugiausiai prieš. Bet mane įkvėpė žmogiškųjų situacijų įvairovė – kiekvienas pasisako už ar prieš ne dėl abstrakčių dorovinių sumetimų, o dėl to, kad augo vienokioje ar kitokioje šeimoje, išgyveno vienokią ar kitokią šeimos patirtį. Ta įvairovė svaiginanti – tai noriu pabrėžti, svaiginanti. O Seimas nori tą įvairovę pritrėkšti dirbtinai sukurptomis koncepcijomis. Ir dar neva pasiremdamas mokslu. Man rodos, visi dar prisimename, kas atsitinka, kai pasitelkus mokslą imama teigti, kad vieni žmonės „natūraliai“ geresni už kitus (čia jau girdžiu polifoniją užgožiantį Orwello avių chorą: „Susituokę gerai, nesusituokę blogai, beee!“). Tai irgi istorija, ir labai nesena, o lietuviams netgi užtraukusi nenuplaunamą gėdą. Žinoma, turiu omenyje žydų genocidą – jis irgi buvo „moksliškai patvirtintas“, o tiksliau, mokslas buvo pasitelktas ir iškreiptas siekiant savanaudiškų ir perversiškų tikslų.

Taigi Seimo patvirtinta šeimos koncepcija, kuri manipuliuodama „mokslu“ įtvirtina nelygias vyrų ir moterų teises, socialinę nelygybę ir pasmerkia paniekai bent trečdalį Lietuvos vaikų, taip pat yra mažų mažiausiai perversiška.